Dykuma neišvengiamai pažadina mumyse begalybės jausmą. Begalybės, kuri yra mūsų pamatas, būtinas kaip kvėpavimui būtinas oras. Nes savo gelmėse - tą šimtą kartų esame pajutę - išsprūstame iš erdvės ir laiko gniaužtų. Apie žmogaus esaties paslaptį, jo laisvę ir pančius šios esė knygos autorius mąsto per trijų - smėlio, visuomeninės ir asmeninės- dykumų simbolius ir realybę.