Jonas Basanavičius. Raštai. Pirma knyga

Paskutiniai du „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tomai skirti darbams apie tautosaką ir mitinius įvaizdžius. Šiame, keturioliktame, tome skelbiami J. Basanavičiaus straipsniai ir studijos leidžia mums pažinti tą situaciją, kuri formavosi lietuvių folkloristikoje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Bendras polinkis spręsti kultūrines bei istorines problemas remiantis tautosaka yra vienas iš ryškesnių J. Basanavičiaus folkloristinių tyrinėjimų bruožų. Kartu išryškėja pastangos minti lietuvių tautos kilmės ir raidos mįsles, ilgainiui išsilukštenusias į vadinamąją trakų-frigų teoriją, grįstą ir kitų mokslų – etnografijos, kalbos, archeologijos – duomenimis.

Jau pirmuoju straipsniu „Kelionė ežerų ir upių ing Lietuvą“ (1885) atsikreipiama į įdomią problemą, kurią pasiūlo lietuvių padavimai apie keliaujančius ežerus. Kituose ankstyvuose rašiniuose, nagrinėjant tautosakos kūrinių vaizdus ir detales, bandoma įtikinti, kad lietuvių protėviai ir trakai buvę ta pati tauta. Vėliau tam įrodyti pasitelkiami rašytiniai šaltiniai – kronikos, istorijos veikalai, taip pat kitų tautų duomenys. Ir po ilgo laiko parašytuose straipsniuose pateikiama samprotavimų apie glaudų senovės lietuvių ryšį su Graikija, Balkanų pusiasaliu ir Mažąja Azija. Antai tyrinėjime „Trakų ir lietuvių mitologijos smulkmenos“ (1921) lietuvių mitiniai vaizdiniai gretinami su antikos, kitų senųjų kultūrų dievybėmis, mitiniais personažais. Kita vertus, darbai „Ką lietuvių dainos žino iš Lietuvos ir kitų tautų geografijos bei etnologijos“ (1923), „Vilnius lietuvių dainose“ (1925), „Iš senovės lietuvių mitologijos“ (1926) yra ryškiai lituanistinės krypties, juose ribojamasi lietuviška medžiaga.