1694-1695 m. Kražių kolegijoje retoriką studijavę jaunuoliai paliko savarankiškos kūrybos rinkinį "Fructus horni meditationis rhetoricae Crosis ab academicis Societatis Jusi et in cornucopiam depositi" („Metinis retorinės meditacijos derlius, kurį Kražiuose supylė ir sudėjo į gausybės ragą Jėzaus Draugijos studentai"). Tai didžiulės apimties rankraštis, kuriame atsispindi visos XVII a. pabaigos poetikos ir retorikos mokslų tendencijos, Baroko epochai būdingų literatūros žanrų gausa, taip pat studentų išmonė ir literatūriniai gabumai.
Šis reto grožio ir nuo laiko negandų beveik nenukentėjęs rankraštis atskleidžia, kaip praktikoje buvo pritaikytos LDK kolegijose dėstytos iškalbos meno taisyklės, pristato to meto prozos ir poezijos ypatybes, demonstruoja gerą įvairių sričių išmanymą ir erudiciją, ne tik reprezentuoja jėzuitų taip siektos eloąuentia perfecta įkūnijimą ir tobulą lotyniško žodžio valdymą, bet ir liudija, kaip lengvai jo autoriai žongliruoja šių dienų skaitytojui sunkiai atpažįstamais daugiaprasmiais ir daugiasluoksniais Antikos ir krikščionybės simboliais ir ženklais, įvairiausiomis nuorodomis ir aliuzijomis, į vientisą audinį pindami praėjusio ir gyvenamojo laiko įvykius. Kitaip sakant, pristatomas rankraštis apima tai, ką šiandien vadiname prieštaringuoju Baroku.
Kražių rankraštis yra pats tikriausias jėzuitų švietimo programos ir Baroko epochos vaisius, todėl, norint atskleisti jo vietą LDK kultūroje, reikia trumpai aptarti aplinką, kurioje jis atsirado: pačią jėzuitų edukacijos sistemą, retorikos svarbą mokymo procese, jos įtaką literatūros ir kultūros tendencijoms.