Šiame veikale Kantas, vadindamas savo antropologiją pragmatine, skiria ją nuo „fiziologinės antropologijos“, tiriančios tai, kuo „žmogų padaro gamta“.
Pragmatinės antropologijos objektas – tai, kuo žmogus, kaip laisvai veikianti būtybė, „pats save padaro“, ji sutelkia dėmesį į tas žmogaus savybes, kurios daugiau ar mažiau priklauso nuo jo valios.
Kantas analizuoja žmogaus gebėjimą pažinti pasaulį ir patį save, aptaria žmonių charakterių ypatybes, jų polinkius, juos valdančias aistras ir afektus, gvildena, kas žmogui kliudo arba padeda realizuoti jo, kaip protingos būtybės, esmę. Teorinius samprotavimus jis papildo daugybe pavyzdžių ir praktinių patarimų.