Romanas „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ skaitytoją nukelia į 1990-uosius. Nepriklausomybės laisve alsuojančio Kauno senamiestis slepia aukštais mūrais apjuostą kunigų seminariją. Pagrindinis herojus Tomas įkūnija į dievoiešką pasinėrusį žmogų, lemtingai sustojusį ties paskutiniąja kelio į kunigystę pakopa.
Toji kelionė į kunigystę kupina nuotykių ir netikėtumų: Velyknaktį sutiktas nepažįstamasis pernelyg panašus į Kristų, bažnyčioje įvyksta stebuklas, o seminarijos auditorijoje paaiškėja, kad Jėzus daug ko nemokė, ko moko Bažnyčia.
Kaip ir „Altorių šešėly“, pagrindinis herojus neišvengia meilės pagundų. Tik diakonas Tomas, skirtingai nei Vinco Mykolaičio-Putino kunigas Liudas Vasaris, meilės klausimą sprendžia pačioje celibato mekoje – seminarijoje. Šimto devyniasdešimt devynių brolių Kristuje apsuptyje.
Tomo Kavaliausko romanas – tai atvirai parašyta knyga apie klierikų ir jų mokytojų pasaulį, kuris, atitvertas kunigų seminarijos sienomis, iki šiol lieka pasauliečiams menkai pažįstamas, suprantamas, todėl visada paslaptingas.