Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai
Nuo seno lietuviai vertėsi įvairiais verslais – medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste ir žemdirbyste. Gyvulininkystė ir žemdirbystė tapo svarbiausiais pragyvenimo šaltiniais nuo tų laikų, kai pradėta sėsliai gyventi. Besikeičiantys metų laikai, lemiantys pasikartojančius, būtinus išgyventi darbus ir trumpos atokvėpio akimirkos – šventės, leidžiančios pasidžiaugti darbo rezultatais, – visa tai nulėmė kaimo žmonių gyvenimo ritmą, formavo savitą jų būdą. Žemdirbių egzistencija priklausė nuo gamtos, jų gyvenimas ir veikla ne itin palankiomis žemdirbystei sąlygomis Lietuvoje reikalavo pastabumo, darbštumo, daug žinių ir gebėjimo prisitaikyti. Vertinga patirtis buvo kaupiama ir perduodama iš kartos į kartą papročių, tradicijų, švenčių forma. Šioje knygoje atskleidžiama lietuvių kalendorinių ir agrarinių švenčių, papročių bei ritualų genezė ir jų transformacija įvairiais laikotarpiais, parodomas agrarinių papročių archajiškumas ir jų ryšys su kalendorinėmis apeigomis.
