Sunku įvertinti, kaip smarkiai per visą religijos istoriją džiaugsmas ir juokas buvo pažeminti, sumenkinti ar laikomi netinkamais ir sunku suprasti, kodėl apskritai buvo neigiamas linksmumas. Tačiau lengva matyti šio sumenkinimo padarinius: tikriausiai sutikote žmonių, kurie mano, kad būti religingam − vadinasi, visą laiką būti mirtinai rimtam. O kai esi mirtinai rimtas, esi „rimtai“ miręs. Tikintiesiems reikėtų kito pasirinkimo – būti džiugiai gyviems. Tačiau jei džiaugsmas akivaizdžiai išauga iš gyvastį teikiančio tikėjimo, kodėl jo tiek mažai religinėje aplinkoje? Kodėl atrodo, kad per pamaldas trūksta linksmumo? Kodėl religingi žmonės labai dažnai (ir teisingai) apibūdinami kaip pernelyg rimti ir niūrūs? Trumpai tariant, kada, kodėl ir kaip džiaugsmas, humoras ir juokas pasitraukė iš religijos?
Religinis džiaugsmas nėra greitai išnykstantis jausmas, o tvirtas ir ilgalaikis ryšio su Dievu rezultatas, – teigia populiarus knygų autorius jėzuitas Jamesas Martinas. Remdamasis Šventojo Rašto ištraukomis, šventųjų gyvenimais, įvairių religinių tradicijų dvasiniais mokymais ir asmeninėmis pastabomis, jis aiškina, kodėl džiaugsmas, humoras ir juokas yra tokie svarbūs mūsų dvasiniame gyvenime. Knygoje gausu anekdotų, linksmų istorijų, autoriaus gyvenimo įžvalgų, pokalbių apie juoką su mokslininkais, gydytojais ir psichologais.