Knygoje autorės gimtąja rytų aukštaičių tarme pateikiamos mitologinės sakmės apie Indrają, kurios žemė - tai visas kraštas, kurį akys užmato įlipus į Sakalo bažnyčios bokštą. Savo kraštą ir jos žmones Eugenija Šimkūnaitė mylėjo ypatingai.