Knyga prašyta kaip metafizinis dienoraštis. Autorius apmąsto, kaip būtis atsiveria žmogui – baigtinei ir daiktiškuoju horizontu apribotai būtybei. Žmogaus baigtinumas ir jo pririštumas prie daiktiškosios situacijos nagrinėjamas plačiame istoriniame ir kultūriniame kontekste, pradedant senovės Graikija ir baigiant mūsų dienų pasauliu, metafiziškai apmąstant tam tikros vietos (topos) meilę, kurią autorius vadina „vietove šiapus horizonto, arba meilės lauku“. Tai kartu namų ir Tėvynės būtiškos esmės apmąstymas. Todėl šiuos savo apmąstymus autorius vadina filotopija. Nors knyga parašyta fragmentų forma, tačiau jos pagrindinė mintis yra aiški ir apibrėžta. Kaip atskiras knygos potemes galima paminėti mokslo, religijos, Dievo sąvokos, meno kūrinio struktūrų ontologinę analizę.