Arvydas Šliogeris tęsia prieš beveik pusę amžiaus pradėtą filosofo dienoraštį, kurs glaustu pavidalu, fragmento, sentencijos ar aforizmo forma sugrįžta visos pamatinės temos, išskleistos ankstesnėse jo knygose. Tik, pasak autoriaus, „šio meto dienoraštį rašo senis, sukaupęs liūdną gyvenimo patirtį, nebegalintis mąstyti ir rašyti taip, kaip mąstė ir rašė prieš trisdešimt ar net dešimt metų.“ Filosofas, save vadinantis filotopu, šioje knygoje sykiu ir radikalesnis, ir – netikėtai – poetiškesnis.