Melancholijos archipelagai. Žodžiai ir vaizdai

Tik ką pasirodžiusi filosofo Arvydo Šliogerio knyga „Melancholijos archipelagai“ yra keista knyga, kurią galima skaityti (ar vartyti, kaip kam patinka) bent dviem būdais.

Viena vertus, tai lyg ir fotografinių atvirukų albumas, perkrautas primityvokų peizažų, kuriuose dominuoja saulėtekiai ir ūkai, vaizdų. Nesibaigianti nusaldintų kadrų seka galiausiai pradeda taip akinti, kad net neįpusėjus knygos visas tas saldėsis tiesiogine to žodžio prasme pradeda kelti šleikštulį. Besikartojantys motyvai, rakursai, temos daro šį atvirukų albumą itin prėską ir nuobodų. Taigi tiems, kuriems patiko abi „Neregėtos Lietuvos“ serijos ir kurie jau pritrūko dovanų draugams užsieniečiams, šioje knygoje ras pusėtiną pakaitalą M. Jovaišos pasiskraidymams Photoshopu. Panašu, kad knygos reklaminė kampanija yra orientuota būtent į tokius žmones – Facebooke sukurtas „Arvydo Šliogerio“ profilis skelbia gražiausio peizažo konkursus ir kviečia į šios knygos pristatymą taip paties A. Šliogerio nekenčiamuose Akropoliuose. Tai, be abejo, suprantama – knyga turi atpirkti spaustuvę, leidėjo investicijas ir t.t., tačiau stebint visą tą komunikacijos mašineriją, paties A. Šliogerio kažkodėl darosi gaila, ypač turint omenyje, kad A. Šliogeris yra viena tų retų viešųjų asmenybių Lietuvoje, kurios sugeba (ar tiksliau, iki šiol sugebėjo) išlaikyti savigarbą ir orumą masiniame vidutinybių konvejeryje. Dėl šios priežasties nesinorėtų, kad A. Šliogeris pavirstų dar viena citatų mašina indiferentiškai žiniasklaidai, kitaip tariant, taptų vienintelio Lietuvos Pop „filosofo“ Leonido Donskio antrininku.

Ir būtent todėl tiek šią knygą išleidusiems, tiek ją reklamuojantiems, tiek ją skaitantiems ar skaitysiantiems norisi priminti, kad ši knyga, griežtai kalbant, nėra fotografijos knyga. Žanras, į kurį pretenduoja šis leidinys, yra filo-sofo-grafija, arba, kaip labiau patinka pačiam autoriui, fotosofija, filosofijos kaip vienintelės (nors ir netobulos) galimybės užduoti klausimą „esu?“ ir fotografijos kaip vienintelės (nors ir netobulos) galimybės fiksuoti esmą be žodžių, o tai reiškia ir be prasmės, sintezė. Šia prasme „Melancholijos archipelagai“ yra ne tiek fotografijų albumas, kiek paties Šliogerio filosofijos tęsinys, jo mažas žingsnelis link filosofijos be žodžių, be kalbos, be prasmės ir tuo pačiu be mąstymo. Suvokdamas mąstymą (o tai reiškia ir kalbą) ne tik kaip žmogiškosios būties praturtinimą, bet ir kaip prakeiksmą, A. Šliogeris savo fotosofijoje ieško pirmapradės nemąstančios, neprasmingos, neprotingos būties apraiškų. Kaip pratarmėje teigia pats autorius, „Esu pasmerktas kalbai, o kalba pasmerkta siekti bekalbių daiktų, bet niekada jų nepasiekti“ (p. 11). Būtent kalba ir jos „kuriama“ prasmė, anot A. Šliogerio, atitolina mus nuo pačios egzistencijos, palieka tik jos prisiminimą, panardindama mus į melancholiją, todėl paradoksaliai A. Šliogeris yra filosofas, kurio siekis yra nutilti, išsigelbėti iš Logoso kuriamo „prasmingo“ pasaulio. Ši mintis yra viena centrinių A. Šliogerio mąstymo temų ir turbūt pats didžiausias jo siūlomas paradoksas, nes šis kalbos kritikas, tylėjimo pranašas, svajotojas apie laikus, „kuomet galės nebekalbėti“, yra daugiausiai rašantis ir ne ką mažiau kalbantis lietuvių filosofas. Šis prieštaravimas, panašu, neduoda ramybės ir pačiam A. Šliogeriui, todėl nenuostabu, kad atrastas fotoaparatas pagimdė aistrą ir suteikė žiūros kampą, kuris leidžia rodyti konkretų daiktą, lokalizuoti „štai šitą“ vaizdu vietoj netobulų ir klaidinančių žodžių. Tai primityvus, nereflektuotas žvilgsnis. Šioje knygoje susiduria dvi daiktų at-kūrimo tradicijos – rašymas ir fotografavimas. Ir jeigu A. Šliogeris-rašytojas yra über-intelektualas, naudojantis sunkiasvorį žodyną, naujadarų salves, bandydamas pabėgti nuo žabangas spendžiančių žodžių ir vis giliau klimpdamas į naujus tai A. Šliogeris-fotografas vaizdus fiksuoja kaip klasikinė anekdotų blondinė – tiesmukai ir naiviai, be refleksijos ir profesinių gudrybių. Galima teigti, kad tai, kas nepavyksta profesionaliam filosofui, pavyksta mėgėjui fotografui – naiviai ir primityviai tarsi vaikui pagaliau išsivaduoti iš įkalinančių žodžių varžtų, pažvelgti į daiktą nesuteikus jam pa-vadinimo, tiesiog grožėtis juo pačiu, jo individualumu.

Taigi kaip reiktų „skaityti“ šią knygą fotosofiniu, o ne fotografiniu požiūriu? Atsakymas keblus ir nedėkingas. Visų pirma, ji yra beprasmiška be platesnio A. Šliogerio filosofijos konteksto. Tik tas, kas yra skaitęs „Niekį ir esmą“, galės įprasminti tai, ką ras „Melancholijos archipelaguose“; ir savo ruožtu „Melancholijos archipelaguose“ pateiktos „Niekio ir esmo“ ištraukos, tikėkimės, sudomins ir patrauks link pilnojo teksto varianto. Taigi ši knyga – (tik) A. Šliogerio mąstymo iliustracija, metodinė priemonė, kompaso rodyklė. Taip pat tenka konstatuoti, kad nors knyga ir priklauso paties autoriaus išrastam fotosofijos žanrui, ji taip ir netampa žiūrėjmo ar žvalgymosi erdve. Knygoje, nepaisant maketavimo prioritetų, vis dėlto dominuoja tekstas. Ši knyga yra skirta skaitymui, o tai reiškia žodžiams, o tai reiškia ap-mąstymui. Knygos autoriui taip kliūnantis prasmės perteklius prasiveržia net ir pro daikto at-vaizdą, įrėmina žiūrinčiojo žvilgsnį, verčia jį įvardyti daiktus. Negelbėja nei ironiški, anot autoriaus, fotografijų pavadinimai, nei sąmoningai kontrastingi su foto kadrais teksto trupiniai. Tačiau tai turbūt ir nėra autoriaus tikslas – juk bežodės tylos siekiamybė visuomet tokia ir teliks. Ši knyga tėra tik mažas žingsnelis autoriaus bandymuose išsivaduoti iš žodžių gniaužtų.