Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje
LTSmuikavimas lietuvių etninėje kultūroje buvo svarbus jau XVII a. antroje pusėje. Iki XX a. 6–7-ojo dešimtmečių smuikas išliko vienas iš pačių svarbiausių muzikos instrumentų daugelyje lietuvių papročių. Vėliau liaudies smuikavimas sparčiai nyko. Labiausiai išplėtotos liaudies smuikavimo (giminės smuikavimo, smuikdirbystės) tradicijos per paskutinius pusantro šimto metų gyvavo Žemaitijoje. Silpnesnės jos Aukštaitijoje, Dzūkijoje, dar menkesnės Suvalkijoje ir Klaipėdos krašte. Žodį smuikas lietuviai perėmė maždaug X a. iš rytų slavų vakarinių genčių. Šis faktas rodo, kad lietuviai griežti dabartinio smuiko pirmtakais pradėjo tą patį šimtmetį, kaip ir tos Europos tautos, kuriose jie paplito anksčiausiai. Iš liaudies terminijos matyti, kad lietuvių smuikavimas labiau buvo veikiamas slavų, mažiau germanų įtakos. Lietuvių liaudies smuikininkų repertuarą sudarė šokiai, maršai, dainos ir rateliai. Smuikavimui liaudies papročiuose buvo priskiriamos šios funkcijos: estetinė, emocinė, komunikacinė, signalinė. Smuikavimas turėjo ir mitinę–simbolinę paskirtį: tarpininkauti tarp šio ir anapusio pasaulio, apsaugoti nuo blogio, skatinti gyvybines jėgas. Įvairialypiai lietuvių smuikavimo ryšiai ir su senąja baltų, ir su krikščionių mitologija: jie stiprūs su žemės bei požemio, menkesni su dangaus mitinėmis būtybėmis. Visi knygoje aptarti lietuvių liaudies smuikavimo aspektai rodo šio reiškinio ryšius ir su Europos, ir su Azijos bei viso pasaulio tautų liaudies muzikavimo tradicijomis, tačiau lietuvių bei atskirų Lietuvos regionų smuikavimo tradicijos turi ir vien joms būdingų bruožų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Smuikas; Smuikavimas; Lietuvių etninė kultūra; Papročiai; Fiddle; Fiddling; Lithuanian ethnoculture; Customs.
