Tevų auklejimas. Ketvirta dalis:

Vienas iš svarbiausių bet kurios religijos postulatų yra Dievo valios priėmimas: žmogus suvokia, kad jo valia antrinė, kad jis – tik organizmo dalelytė, organizmo, kurį vadiname Visata. Pirmiausia reikia kliautis Dievo valia, ją priimti, o jau tada galvoti apie savo valią. Taip iš esmės mąsto sveika ląstelė, kuri gyvuoja ir darbuojasi savo labui, laiko save nepakartojama, vienintele tokia, tačiau podraug visada jaučia, kad yra antrinė, ir paklūsta organizmui. Vos tik ląstelės valia užgožia organizmo valią, užsimezga vėžinis procesas.
Visose pasaulinėse religijose yra Dievo valios ir bausmės už padarytas nuodėmes sampratos. Nuodėmes atleisti gali tik Dievas. Žmogus tegali teisingai elgtis, laikytis įsakymų, keistis į gerąją pusę, sudarydamas sąlygas nuodėmių atleidimui. Toks požiūris atitinka Visatos dėsnius.
Kuo tiesa reikšmingesnė, kuo platesnis jos mastas, tuo pražūtingiau ją traktuoti neteisingai. Kristus parodė, kad žmogus, keisdamasis pats, gali iš nuodėmių išsivaduoti. Per meilę Dievui, per grįžimą pas Kūrėją, per gilius pokyčius sielos gelmėse atkuriama sielos energija ir iš daugelio ligų pasveikstama. Savanaudiška žmogaus prigimtis įžvelgė, kad galima atsikratyti nuodėmių ničnieko nedarant.