TĖVŲ AUKLĖJIMAS. TREČIA DALIS

2008 metų liepa. Užbaigiau pirmą „Tėvų auklėjimo“ knygą. Ji jau nukeliavo į spaustuvę ir netrukus išvys dienos šviesą.
„Sovietinis žmogus turi teisę į poilsį.“ Geri žodžiai. Teisė gyventi. Teisė dirbti. Teisė ilsėtis. Jei dar būtų pridėję teisę mylėti, žiū, viskas būtų pasikeitę į gera. Tačiau poilsis – irgi gerai.
Pats geriausias darbas, jeigu į jį pernelyg įsitraukiame, atima vis daugiau energijos, ir mūsų pasąmonė nejučiom perkainoja vertybes. Kadangi dirbant bet kurį darbą labai svarbu pasiekti tikslą ir mums gali daugeriopai sustiprėti priklausomybė nuo ateities – bemat sieloje pasijuntame pranašesni už kitus, reikšmingesni. Išpuikstame, o podraug daromės irzlūs, linkę kitus smerkti, visko bijome ir pasiduodame nusiminimui. Sunegalavusi siela perkelia savo ligą į kūną. Mus užklumpa nesėkmių, nemalonumų griūtis, neilgai trukus ir liga. O prasideda viskas kuo paprasčiausiai – buvo itin įsitraukta į darbą, persiimta noru jį atlikti tobulai.