Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą

Romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ nukelia skaitytoją į apytikriai XIII a. Estiją, Kryžiaus karų ir slibinų metus. Tai pasakojimas apie senojo pasaulio susidūrimą su naujuoju ir šio susidūrimo sąlygojamus virsmus.

Ypatingų gebėjimų turintis Lėmetas – paskutinis iš padermės, kuri ilgus šimtmečius gyvavo šiose giriose. Tol, kol užplūdę kraštą geležiuočiai neatnešė naujų papročių, keisto maisto ir tikybos. Juos mėgdžiodami miškiniai išsikėlė į kaimus, ėmė lenkti nugarą, vokiškai giedoti bažnyčios chore ir išsižadėjo savo kilmės. Kadaise žmonės, gyvatės ir lokiai gyveno kaip broliai, į mūšį jota vilkams ant nugarų, o dešimčiai tūkstančių vyrų gyvate sušnypštus, nubusdavo Šiaurės Slibinas, kuriam padedant nugalabyti visi priešai. Tačiau senasis pasaulis pamažu užsiveria, grimzta vis giliau su savo paslaptimis.

Nuo pasirodymo 2007-aisiais šis romanas spėjo nuvinguriuoti per visą Europą – išverstas į prancūzų, vokiečių, ispanų, anglų, rusų, suomių, vengrų, olandų, danų, čekų, latvių kalbas ir netgi setų, Estijos tautinės mažumos, dialektą; pelnė prestižinių apdovanojimų ir Estijoje, ir užsienio šalyse, o autoriui – įdomiausio šiuolaikinio estų rašytojo vardą. Estų pasakų, permainingos istorijos ir kritikos naiviajai pagonybei bei krikščionybei įkvėptas romanas stulbina fantasmagoriškais siužeto posūkiais ir it Livonijos ordino žygiai kruvinu humoru – ne veltui pelnęs skaitytojų simpatijas Estijoje ir Vakarų Europoje bei lyginamas su J. R. R. Tolkieno, Marko Twaino ir Terry Pratchetto kūryba. Tai vienas įdomiausių ir kontraversiškiausių estų šiuolaikinės literatūros kūrinių.

Apdovanojimai:
2014 m. Prancūzijos literatūros premijos: Le Grand Prix de l’Imaginaire už geriausią metų verstinę fantastinės literatūros knygą ir Les mots d’Or de la francophonie už geriausią metų verstinę knygą
2008 m. Eduardo Vildės literatūros premija
2008 m. Stalker fantastinės literatūros premija