Lietuvos gamtos paminklai

Paminklais vadiname puikius dailininkų kūrinius ir architektūros šedevrus... Turime paminklų, kurie nuožmias senovės lietuvių kovas su kryžiuočiais mena. Įvairių esti paminklų. Žmogaus sukurtų prieš šimtus ir tūkstančius metų, kuriamų šiandien. Bet paminklus kuria ne tik žmogus. Labai daug jų gamta sukūrė. Gamtos paminklo sąvoką, kaip maždaug mes ją šiandien suprantame, pirmasis pasiūlė žymus XVIII-XIX a. geografas ir keliautojas Aleksandras Humboltas.
...Kronikose minima, jog kadaise senovės Lietuvoje didelius plotus puošę ąžuolynai - neįžengiamos girios, "šventi" ąžuolai. Ilgainiui ąžuolynai retėjo. Vienas kitas šiandien likusių medžių senolių mena tą žilą praeitį. Ir stovi jie kaip paminklas tų akim neaprėpiamų senovės miškų.
Dar vos prieš keliasdešimt metų pagrindinis daugelio miško gyventojų verslas buvo drevinė bitininkystė. Šiandien liko tik drėvėtų medžių, kur bitės mūsų senoliams medų nešdavo. Šie medžiai - gyvas mūsų etnografijos puslapis, paminklas.
Vilniaus, Trakų, Švėkšnos apylinkėse XIX a. augęs itin vertingas medis kukmedis. Miškuose jis išnyko ir tik parkuose vieną kitą galima pamatyti. Toks pat likimas ir agarą, arba vandens riešutą, ištiko. Ant išnykimo slenksčio yra atsidūrę ir daugiau augalų, kurie jau paminklas.
O mūsų gyvūnijos pasaulis? Žvėrys, paukščiai, ropliai?..
Mūsų karta neturėjo laimės pamatyti mamuto, tauro, nemedžioja ir vargu ar medžios stumbrą. Išnyko Lietuvos meškos. Vis rečiau tenka pamatyti tokius tauriuosius paukščius, kaip sakalas keleivis, didysis apuokas. Baltųjų gandrų (mūsų nacionalinis paukštis) būrys kas pavasarį sugrįžta vis labiau praretėjęs. Tik atsitiktinai ir labai retai galima aptikti vėžlį. Tai dar toli gražu nebaigtas gyvųjų gamtos paminklų sąrašas.
Yra ir kitos rūšies gamtos paminklų. Tai žemės, arba geologiniai, paminklai.
Stambūs akmenys ir ištisi akmenynai, ledynų atvilkti į mūsų kraštą prieš tūkstančius metų. Įdomios atodangos, rodančios tai, kas vyko prieš milijoną metų.
Mes pasistengsime su skaitytoju pakeliauti Lietuvos keliais keleliais, pabuvoti pas svetingus dzūkus, Sūduvoje, panemunėse, pasisvečiuoti Žemaičių krašte. Aplankysime turistų meką - Ignalinos, Anykščių apylinkes. Pamatysime daug to, ką mūsų gamta per ilgus amžius sukūrusi.
Visų gamtos paminklų. suprantama, nepajėgsime aplankyti. Pagaliau ne visi gamtos objektai, verti paminklo vardo, yra išaiškinti. Tie, kurie žinomi, yra suregistruoti, paskelbti saugomais. Tai Žuvinto rezervatas ir 100 gamtos draustinių, 194 parkai, 514 paminklinių medžių ir 94 geologiniai objektai, 144 augalų rūšys, daug žvėrių, paukščių rūšių... Jų likimu rūpinasi Gamtos apsaugos įstatymas.
Jeigu ši knygelė paskatins skaitytoją sustabdyti mašiną ties Gedimino ąžuolu arba pasukti iš kelio į bebrų trobelę, jeigu padės pamilti šias gimtojo krašto gamtos relikvijas, skatins ieškoti tokių ir savo apylinkėje, autorius jaus, jog triūsė ne veltui.