Tampant savimi. Psichiatro memuarai

Irvinas D. Yalomas, knygos „Tampant savimi: psichiatro memuarai“ autorius, populiarus rašytojas ir psichiatras, teigia, kad pagrindinis psichoterapeuto instrumentas yra jo paties asmenybė. Jis nusprendžia leisti į kelionę po savo atmintį ir prisiminimus, fiksuojant ryškiausias savo gyvenimo akimirkas.

„Tampant savimi: psichiatro memuarai“ skaitytojai sužinos, kodėl rabinas išvarė jį iš sekmadieninės mokyklos ir kodėl graikai laiko jį savo rašytoju, kaip pateko į slaptą broliją, bet nei karto nedalyvavo jos susirinkimuose.

Žinantys ir mėgstantys Irvino D. Yalomo kūrybą, vienbalsiai pažymi jo tekstų naudingumą (pvz,. dirbant grupinės psichoterapijos srityje ar socialinėje pedagogikoje), tad memuarai „Tampant savimi“ daugybei žmonių pasaulyje tapo ilgai laukta knygą, pasakojanti apie labai įdomaus žmogaus įdomų gyvenimą.

Dalindamasis savo psichiatrinės praktikos patirtimi, Irvinas D. Yalomas pateikia trumpą psichiatrijos traktavimo istoriją Jungtinėse Amerikos valstijose. Jis aprašo ortodoksines froidistines ir analitines prieigas, kurios dominavo jo karjeros pradžioje, bei papasakoja, kaip psichiatrijos praktika artėjo link tarpasmeniškumo ir froidizmo modifikavimo. Irvinas D. Yalomas kalba apie biopsichologinį metodą, kuris senesniais laikais dažniausiai siūlė tik insulininę komą ir terapiją elektrošoku – apie grupinę terapiją tuo metu niekas nežinojo. Knygoje „Tampant savimi“ autorius parodo terapijos naudą ir kaip tikslingai bendrauti su pacientais grupinės bei individualios terapijos seansuose.

Irvinas D. Yalomas turi daug ką pasiūlyti socialiniams darbuotojams. Atsiminimuose jis ne kartą kalba apie tris momentus, labai svarbius geram socialiniam darbui. Pirmas – žmogiškųjų santykių svarba. Tai – pagrindinė vertybė. Antras momentas – susitelkimas į dabar vykstančius procesus. Be abejo, praeitis ir ateitis yra svarbios, bet dabartis, kai sprendžiama problema, yra svarbiausia. Būtent tokiomis akimirkomis pacientai gauna viltį, kad kažką galima pozityviai pakeisti ir pasikeisti. Trečias momentas – savirefleksijos būtinybė. Irvinas D. Yalomas nuolat modeliuoja savistabą, šitaip, mąstydamas apie savo gydymo patirtį, jis tampa dar atviresnis savo pacientams. Kitaip tariant, Irvinas D. Yalomas yra smalsus ir nuolat mokosi.

Irvinas Davidas Yalomas - amerikiečių psichoterapeutas ir psichiatrijos profesorius, viena ryškiausių asmenybių grupinės ir egzistencinės psichoterapijos srityje. Gimė 1931 m. žydų šeimoje, Vašingtone. Tėvai - emigrantai iš Rusijos. Kadangi gyveno etniškai sunkiame rajone, didelę vaikystės dalį praleido namuose skaitydamas knygas. Baigęs vidurinę mokyklą lankė George Washington universitetą ir Bostono universiteto medicinos mokyklą. Iki 1960 m. dirbo Niujorko ir Baltimorės ligoninėse. Po dviejų metų darbo „Tripler General“ ligoninėje Honolulu, Irvinas D. Yalomas pradėjo akademinę karjerą Stanfordo universitete. Amerikos psichiatrų asociacija 2000 m. apdovanojo Irviną D. Yalomą „Oskar Pfister“ premija už svarų indėlį į religijos ir psichiatrijos mokslą.

Rašytojo knygos: „Kai Nyčė verkė“, „Kasdien vis truputį arčiau“, „Mamytė ir gyvenimo prasmė“, „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“, „Melagis ant kušetės“, "Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę", „Terapijos dovana“, „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“, "Gydymas Šopenhaueriu".

Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke