Ši knyga – dviejų atviros Lietuvos viziją puoselėjančių draugų sukurta laiko kapsulė. Kruopščiai atrinktos istorijos atveria tarpukario Lietuvos žydų pasaulėžiūrą, humorą, vargus ir džiaugsmus, santykį su lietuviais. Buvau sužavėtas to meto žmonių geranoriškumo ir optimizmo. Kaip rašoma viename iš vertimų: „Niekas taip kelio neskina prie žmonių susiartinimo, kaip pažinimas viens kito.“ Šiuos tekstus skaityti ir saldu, ir rūgštu, it valgyti antologijos pavadinime minimą apelsiną. Jie leidžia pabėgti į realybę, kurioje multikultūrė Lietuva buvo savaime suprantamas dalykas, o jidiš – viena kertinių šalyje vartojamų kalbų. Kartu tai ir labai liūdna knyga, nes ji mums dar kartą primena, ką praradome. Tačiau galime pabandyti nors šiek tiek tai atkurti.
Karolis Vyšniauskas