Periklis

Kai kurie žmonės teigia, jog aukso amžių būta ne tik mitologiniuose pasakojimuose, bet ir mūsų Žemėje. Tuomet visi buvo laimingi, pasiturintys ir patenkinti savo valdžia. Pasak tų pačių žmonių, vienas iš tokių amžių, dar vadinamas "tikruoju demokratijos aukso amžiumi", egzistavo Atėnuose V a. pr. Kr. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai tėra "Antikos kerais" apsvaigintųjų šnekos - ilgų diskusijų ir ginčų objektas: vieni sako, jog tuomet kiekvienas pilietis dalyvavo polio valdyme, kiti atkerta, jog toks jų "dalyvavimas" buvo pastatytas ant vergvaldystės pamatų, o tikraisiais piliečiais tebuvo dešimt procentų visų gyventojų. Šiaip ar taip, net jeigu kalbos apie "helėnų aukso amžių" ir perdėtos, tačiau viena yra nenuginčijama - V a. pr. Kr. yra bene įdomiausias ir tam tikra prasme turiningiausias Senovės Graikijos istorijos laikotarpis, iškentęs persų antpuolį, oligarchų, aristokratų, demokratų ir amžinai nepatenkintos minios kovas bei vidines polių pjautynes. Dar daugiau. Tai buvo amžius, kuomet gyveno tokie politikos veikėjai, kaip Temistoklis ar Aristidas, filosofai, kaip Sokratas ar Zenonas, tragikai, kaip Sofoklis ar Eschilas, ir t.t. O pats žymiausias ir visus kitus savo talentu pralenkęs - Periklis, kurio vardu kai kurie istorikai vadina visą amžių! Perikliui priskiriama didžiausia dalis iš tų nuopelnų, kurie Atėnus padarė klestinčiu poliumi, sugebėjusiu kontroliuoti daugybę savo sąjungininkų, pirmauti prekyboje, turėti galingiausią laivyną ir be atvangos puoštis. Išvardinti laimėjimus nėra taip jau sudėtinga, tačiau kelias iki jų buvo ne toks paprastas. Būtent apie tai knygoje ir pasakojama, gana smulkiai, bet kartu ir aiškiai dėstant Periklio gyvenimo istoriją. Didžiausiu šios biografijos privalumu laikyčiau tai, kad čia neapsiribojama tik didžiojo Atėnų stratego asmeninio gyvenimo aplinka, o bandoma aprėpti ir daug platesnį istorijos kontekstą. Todėl nenuostabu, kad ir pats pasakojimas prasideda ne nuo Periklio gimimo, bet nuo daug anksčiau, apžvelgiant dar ir Solono bei Klistenio reformas, etc. Be to, išplaukiama į platesnius vandenis, paliečiama Persija ir kitos valstybės, o tuo pačiu "lendama" gilyn į Atėnų visuomenę, nagrinėjami pagrindiniai juos bruožai, atsirandančios naujos politinės bei filosofinės minties srovės ir t.t. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti ne itin reikalinga Periklio biografijai, bet vėliau supranti, kad be to tiesiog neįmanoma perprasti kai kurių susiklosčiusių aplinkybių, situacijų, istorinių veikėjų (žinoma, ir pačio Periklio) pasirinkimo ir elgesio. Taip pat įdomiu šios knygos, o ir to laikotarpio atradimu man tapo tai, kad tuometiniai politikai susidurdavo su panašiomis problemomis, kaip ir tos, kurios įvaro galvos skausmą nūdienos politikams. Štai tik vienas pavyzdys: "O ar nevertas didesnio pagyrimo tas, kuris užkerta kelią tokiai padėčiai? Argi būtina pirma patirti smūgį, kad įgautum teisę gintis?..." Argi ne panašūs klausimai kamuoja šių laikų galinguosius, svarsčiusius Irako puolimą? Argi JAV taip pat neargumentuoja, jog puldamos tik nori aplenkti galimą išpuolį prieš pačias Valstijas? Pasirodo, ir Periklį, ir G. W. Bush'ą, ir visus kitus didžiuosius strategus kamuoja tos pačios problemos, nepaisant, kuriame amžiuje ir kurioje vietoje jie gyvena. Ši biografija patvirtina seną tiesą, jog istorija visuomet išlieka gyva, neišsemiamas patirties šaltinis, todėl "Periklį" gali skaityti ne tik tie, kurie žavisi Antika, bet ir tie, kuriems rūpi nūdienos politika.