Trečioji tęstinio projekto „Neklasikinė filosofija“ knyga. A. Schopenhaueris buvo unikalus XIX a. mąstytojas, prabilęs nauja, anksčiau vokiečių filosofijoje menkai vartota intymiai psichologizuota ir įtaigia kalba. Daugelis pradžioje amžininkus šokiravusių šio tragiško pesimizmo šauklio idėjų stipriai paveikė pastarųjų dviejų šimtmečių Vakarų filosofijos, civilizacijos teorijos, kultūrologijos, psichologijos, orientalistikos, etikos, estetikos, meno filosofijos, ir kitų humanistikos sričių raidą; postmodernioje epochoje jos nuskamba naujai, kadangi tiesiogiai siejasi su dabartinės metacivilizacinės kultūros bei dvasinės situacijos pokyčiais. Šių kontraversiškų idėjų reinterpretacija aktuali ne tik dėl Rytų ir Vakarų tautų kultūros, mąstymo tradicijų suartėjimo, tačiau ir dėl arštrėjančių globalių civilizacijos raidos tendencijų, žmonijos nesugebėjimo spręsti pribrendusių problemų, remiantis racionalaus proto principais.