Esė

Michel de Montaigne (Mišelis de Montenis; 1533–1592) – vienas žymiausių prancūzų Renesanso epochos filosofų, politikų ir eseistų. Garsusis jo veikalas „Esė“ pirmą kartą buvo išleistas 1580 m. ir iškart tapo vienu svarbiausių bei populiariausių to meto filosofinių tekstų.

Šis pagrindinis M. Montaigne’io kūrinys padarė pradžią esė žanrui; autoriaus minčių aprašymai nuo tuo metu vyravusių klasikinių mokslinių darbų skyrėsi pabrėžtinai subjektyviais išgyvenimais ir apmąstymais pagrįstais svarstymais. Montaigne’io „Esė“ būdingas išorinių visuomenės gyvenimo formų nuvertinimas, mokslinių prietarų kritika, žmogaus iškėlimas virš kitų gamtos kūrinių ir skeptiškumas dogmų atžvilgiu.

Autorius – tikras Renesanso mąstytojas, besinaudojantis šiam laikotarpiui būdingu laisvumu, pasižymintis plačiu interesų mastu ir žinių bagažu. „Esė“ paliečiama literatūra, filosofija, papročiai, auklėjimas ir kitos Montaigne’io domėjimosi sritys. Autorius visą dėmesį sutelkė į žmogų, jo vidinį pasaulį, potyrius, papročius, dorovės normas ir interesus. Tiesos paieškos, atsisakant bet kokių dogmų, veda prie nuolatos kintančio mūsų vidinio „Aš“, kuris ir yra visų svarbiausias.

„Gyventi – štai mano amatas ir mano menas“, – teigia Montaigne’is. Mąstytojas parodo mums žmogaus vidų, jo sielos klodus, kurie išlieka nedaug tepakitę nuo Renesanso laikų. O autoriaus mintys, tapusios populiariais aforizmais, buvo ir tebėra aktualios bei prasmingos ir mąstantiems šių dienų žmonėms.