Disidento mirtis
Istorija, kurios Kremlius nenori girdėti. Byla, kurios Skotland Jardas iki šiol neištyrė.
Buvusio Rusijos saugumo pareigūno Aleksandro Litvinenkos "Sašos" nužudymas 2006 m. lapkritį – nunuodijant retu radioaktyviu elementu poloniu-210 - sukėlė tarptautinę sensaciją. Polonis, ko gero, yra toksiškiausia medžiaga Žemėje: vieno gramo užtenka nužudyti milijoną žmonių. Bet naudotis juo nepavojinga, kol neįtrauki į plaučius ar nenuryji. Po susitikimo sušių bare su pora buvusių KGB agentų per kelias savaites sveikas keturiasdešimt trejų metų vyras mirė ligoninėje išsekęs, nuplikęs nuo "mini atominės bombos". Mirties patale Litvinenko žudikais įvardijo buvusius darbdavius, Rusijos FST, KGB įpėdinę, ir V. Putino režimą. Polonio pėdsakų rasta Vokietijoje ir lėktuvuose, iš kurių galima atsekti, kaip Rusijos vežėjai atgabeno mirtiną nuodą. Bet kas nutiko iš tikrųjų? Ką žinojo Litvinenko? Kodėl jis buvo nužudytas?
Visą Sašos Litvinenko gyvenimo ir mirties istoriją Kremlius norėtų užkasti kartu su juo. Artimiausias disidento draugas Aleksas Goldfarbas ir jo našlė Marina – vieninteliai, galintys ją papasakoti iš pirmų lūpų, neaplenkdami dramatiškų scenų Maskvoje, Londone ir Vašingtone. "Disidento mirtį" skaitysite kaip politinį trilerį, tačiau Litvinenkos istorija gerokai fantastiškesnė ir baisesnė už bet kokį romaną. Ne veltui perskaičiusios vos 22 puslapius rankraščio, dėl teisės ekranizuoti šią istoriją ėmė varžytis net kelios kino kompanijos.
Aukcione už "Disidento mirties" ekranizacijos teises "Columbia Pictures" paklojo pusantro milijono dolerių.
