IR ŽODIS BUVO DIEVUI

Nerijaus Čepulio OFM paskaitų - meditacijų knygos (246 psl.) įvadas:

„Ir Žodis buvo Dievui“ – jau antroji Nerijaus Marijos Čepulio OFM meditacijų knyga, gimusi iš susitikimų su klausytojais. Ši knyga, kaip ir pirmoji – „Pradžioje buvo Žodis“ (2004 m.), gali pakeisti mūsų gyvenimą arba, jei esame labai konservatyvūs, padėsime ją į šalį kaip nesuprantamo požiūrio ar net erezijų rinkinį, kurio neverta skaityti, nes tokie tekstai „griauna mano tikėjimą“. Neišsigąskime – ši knyga ne tik griaunanti, bet ir statanti.
Jeigu tikėjimas yra toks silpnas ir jį galima šitaip lengvai sugriauti, ko gero ir reikia griauti, – kad nebebūtume tradiciniais silpnatikiais, o taptume tikintys ne vien todėl, kad tikėjo tėvai ir seneliai. Sugriauti tam, kad atsivėrusio platesnio požiūrio ir gilesnio santykio su Dievo žodžiu dėka praplėtę savęs, gyvenimo, tarpusavio santykių bei Dievo suvokimą, atrastume savyje gyvo tikėjimo versmę. Tikėjimo, kuris įgalintų tikresniems ir nuoširdesniems santykiams su gyvenimu, su kitais, su Dievu ir su savimi.
Tam reikia išdrįsti kartu su pranciškonu Nerijum leistis į kelionę po Šventojo Rašto tekstus, į kelionę, kurioje laukia daug netikėtumų – paradoksų, kurioje teks susitikti ne su altoriuje uždarytu, bet su tarp mūsų esančiu, įsikūnijusiu ir nenuspėjamu gyvuoju Dievu. Ne taip lengva Jį atpažinti, nes Jis, kaip ir visa kas gyva, keičiasi bei mainosi, – juk šios knygos meditacijų veiksmas vyksta ir jų veikėjai gyvena esamajame laike.
Kad lengviau suprastume, kaip Dievas pasireiškia ir veikia mūsų gyvenimuose, pirmiausiai reikėtų perskaityti meditaciją „Apie Evangeliją esamuoju laiku arba Šventasis Raštas – pasaka ar istorija?“ Ji yra pirmoje knygoje „Pradžioje buvo Žodis“. Nors tiems, kurie pradėjo nuo antrosios meditacijų knygos, šiek tiek keblu, tačiau siūlau pradėti nuo minėtos meditacijos. Net ir skaičiusiems šią meditaciją patarčiau dar kartą į ją pasinerti. Ne vien todėl, kad toks požiūris į Šv. Raštą yra gana naujas (kai kam gali pasirodyti eretiškas), ir į jį reikia įsijausti, bet ir todėl, kad jis įgalina susitikti su Dievu dabar – esamajame laike, kad šitaip žiūrint, įsikūnijęs Dievas yra nebe knyginė dogma, o tampa gyva tikrove. Be to, evangelinių įvykių sudabartinimas yra visų abiejose knygose esančių meditacijų pagrindas ir vedančioji gija.
Kai Nerijus Kauno Tautinės kultūros centre pradėjo vesti susitikimus (nuo 2000 m. rudens), jis patiko visiems. Patraukė prie savęs betarpiškumu ir, ko gero, tikru nuoširdumu. Jaučiau, kad jo meditacijose yra kažkas ypatinga, bet nesupratau kas. Kiekviena meditacija dvelkdavo savotišku gaivumu ir teikdavo kažkokią nenusakomą viltį. Klausydamas kalėdinės meditacijos apie Jėzaus gimimą, pajutau labai artimas sąsajas su tautosaka bei senąja lietuvių kultūra. Tai buvo septintoji, jau minėtoji meditacija „Apie Evangeliją esamuoju laiku arba Šventasis Raštas – pasaka ar istorija?“. Nusprendžiau vieną, ypač patikusią vietą išsirašyti iš magnetinės juostelės. Kai išrašinėjant buvau priverstas klausytis lėtai, ji mane taip „pagavo“, kad negalėjau sustoti ir išrašiau visą meditaciją – tokia ji man pasirodė reikšminga ir sklandi, tarsi poezija. Tai buvo pirmosios knygos gimimo pradžia. Iki tolei nebuvo ir minties apie meditacijų spausdinimą. Tada ir suvokiau, kad negalima tokio lobio laikyti vien sau – reikia pasidalinti. Dešifruojant tekstus talkino ir kiti Nerijaus klausytojai.
„Apdorodamas“ meditacijas ėmiau suvokti ir tai, kas klausantis likdavo už sąmoningo suvokimo ribų. Supratau, kad kalbėdamas Nerijus per trumpą laiką pasako daug, nes kalba greitai. Klausydamasis, toli gražu, nespėji visko įsisąmoninti dar ir todėl, kad girdimas požiūris yra neįprastas. Ne kartą girdėjau iš savo klausytojų, kad naujas mintis jie pradėjo suprasti toli gražu ne iš pirmo karto. Mūsų protas yra tarsi sarginis šuo – nepažįstamas mintis įsileidžia nenoriai arba visai neįsileidžia. Su jomis reikia susidraugauti. Kaip sarginis šuo ilgainiui pripranta prie dažnai ateinančio svečio, taip ir mūsų protas pamažu susidraugauja su naujomis mintimis.
Tapo tiesiog įdomu, kilo noras dar ir dar, Nerijaus vedamam, leistis kelionėn po Šv. Raštą ir matyti, kaip būtasis laikas virsta esamuoju, o istorija – pasaka. Pagrindinė pasakos paslaptis yra ta, kad veiksmo vieta esi tu ir tavo gyvenamoji aplinka, o pasakos veikėjus atpažįsti savyje ir kituose.
Šiaip nuobodus įrašų dešifravimas tapo lėta, bet įdomia kelione, kurioje tu suspėji ne tik atkreipti dėmesį į tai, ką rodo vadovas – Nerijus, bet ir pats dar kažką pastebi. Supratau, kad šią knygą, o ypač minėtąją meditaciją, neužtenka tik perskaityti, bet reikia skaityti keletą kartų, skaityti lėtai, medituojant tikra to žodžio prasme. Nors kai kurios vietos gali atrodyti nuobodokos, ištęstos, bet tai tik laikinas įspūdis – netrukus seks prasminis posūkis ir kritimas į simbolio gelmę.
Žvilgsnis į Evangeliją kaip į pasaką sudabartina Šv. Rašte aprašytus įvykius ir į jų centrą pastato mane, kiekvieną iš mūsų, o įsikūnijęs Dievas gyvena tarp mūsų kito žmogaus pavidalu. Toks požiūris gali pasirodyti erezija ar net šventvagystė, tačiau tai yra veiksminga, gal net vienintelė priemonė sūrumo nustojusiai, desakralizuotai ir perdėm į išorę linkusiai religijai vėl susakralinti ir atstatyti ryšį su gyvuoju, kiekviename žmoguje esančiu Dievu. Šiuolaikinio religingumo išoriškumas artėja prie kraštutinės ribos. Metas sukti į vidų.
Pasirinkti vadovu po Šv. Raštą Nerijų verta dar ir todėl, kad jis turi daugeliui neprieinamą raktą, t. y. moka hebrajų ir senovės graikų kalbas, kuriomis yra parašyti Senasis ir Naujasis Testamentai. Senųjų kalbų žodžiai yra tarsi simboliai – jie daugiaprasmiai. Įžvelgtos (atrakintos) jų prasmės išsiskleidžia tarsi vėduoklė, atskleisdamos netikėtas sąsajas, per kurias galima įžvelgti naują lygį ar horizontą, pamatyti netikėtą prasmę ar atspalvį. Tačiau turėti tokį raktą ir sugebėti juo atrakinti, – nėra tas pat. Nerijus turi įgimtą dovaną jausti žodžių sąsajas ir prasmes.
Gilia senove dvelkia ir lietuvių kalba. Jos žodžiai taipogi daugiaprasmiai, tačiau, buvę gyvi ir lankstūs, dabartiniams lietuviams jie dažniausiai jau yra tapę vienprasmiškai sustingusiais terminais. Kelionėje po Šv. Raštą Nerijus kartais pasitelkia ir lietuviškus žodžius, rakina juos prasmės raktu. Manau, kad lietuvių kalba gali daugiau padėti pažinti save, pasaulį, Dievą ir išvysti gilesnes juos siejančias sąsajas. Kiekvienas skaitytojas, kuris dar neiškeitė gimtosios kalbos į anglų, gali bandyti atgaivinti vienprasmiškai sustingusius žodžius ir pamatyti juose slypinčias pamirštas prasmes. Žinoma, tai pavyks vienam geriau, kitam prasčiau. Jei dalinsimės įžvalgomis, – dar labiau praturtinsime save ir kitus.
Per simbolių ir žodžių daugiaprasmiškumą Šv. Raštas kalba mums asmeniškai ir aktualiai kiekvienam iš mūsų. Žodžių ir simbolių daugiaprasmiškumas bei priešingų prasmių tame pačiame žodyje ar simbolyje buvimas atskleidžia tarpusavio sąsajas, dėka kurių lengviau matome, kad ir santykiai su kitais yra daugiasluoksniai, daugiareikšmiai ir prieštaringi.
Nerijaus meditacijos prasideda tarsi lengvu pasivaikščiojimu ar plaukimu paviršiumi. Tačiau po ilgesnio ar trumpesnio susikaupimo seka staigus posūkis ar nėrimas į gelmes, kur atsiranda netikėta sąsaja ar atsiskleidžia nauja prasmė. Gelmėje ilgai būti baugu. Kai pritrūksta oro, vėl kylama į paviršių, bet tik tam, kad atsigavę nuo patirto netikėtumo, vėl nertume gilyn.
Į gelmes panardina šios knygos meditacijose dažnai sutinkami evangeliniai ir iš Dunso Škoto teologijos kylantys paradoksai:
- prisikėlimas įmanomas tik iš kapo,
- nusigręžk nuo savęs ir atrasi save,
- mano išgijimas glūdi tavyje,
- laimingas žmogus, radęs saugumą nesaugume,
- esi kas nesi,
- gera yra ne tai, ko aš noriu, bet ko nori Dievas,
- mylėti reiškia mirti,
- kartais reikia išprotėti, kad suprastum Dievą,
- Mesijo vardas – TU,
- tikrai dirbi tada, kai nedirbi,
- naujieji (paskutiniai) bus pirmi,
- meilė yra išsiskyrimas.
Šie ir kiti paradoksai rodo gyvenimo, tikėjimo ir gyvojo Dievo gelmes. Jie yra veiksmingas priešnuodis dabar, gerovės sąlygomis, populiariai vadinamajai „gerovės teologijai“, kuri gyvenimą, Dievo veikimą ir tikėjimą supranta lėkštai ir vienpusiškai.
Tomo Akviniečio teologijoje, kuria yra pagrįstas Bažnyčios mokymas, paradoksai dažnai lieka nepastebėti. Joje viskas apskaičiuota, nuspėjama, racionalu, bet Dievas ten tarsi negyvas. Tiesa, Jis veikia, bet ne iš savęs, o pagal mūsų numatymus ar pageidavimus. Pranciškono Dunso Škoto teologijoje Dievas veikia laisvai, netikėtai ir paradoksaliai. Jei nesi tam pasiruošęs, baisu susitikti gyvąjį Dievą, nes Jis yra nenuspėjamas ir nežinia, ko gali iš manęs pareikalauti, ar kaip pasisuks mano likimas, Jį susitikus.
Daug peno apmąstymams suteikia nuolatinis žydų ir graikų pasaulėjautų bei Tomo Akviniečio ir Dunso Škoto teologijų priešpastatymas. Toks dviejų skirtingų pasaulėjautų ir iš jų išplaukiančių teologijų, – kurių viena remiasi daugiau racionaliu protu, o kita daugiau širdimi ir jausmais, – priešpastatymas meditacijoms suteikia ne tik dinaminę įtampą, bet ir netiesiogiai atskleidžia ją esant kiekviename žmoguje bei skatina jos pasireiškimą. Nuolatinė „skirtingų matymo kampų“ sąveika padeda per daug nenukrypti į kraštutinumus.
Jei išdrįsime, nerkime į šių ir kitų paradoksų gelmes. Nerkime, kad atrastume juose ir kitą, galbūt visai priešingą tiesą, kad gyvenimui, kuris, kaip ir gyvasis Dievas, yra nenuspėjamas, galėtume nuoširdžiai pasakyti: TAIP. Taip – ne tik džiaugsmui, bet ir skausmui, taip – ne tik sėkmei, bet ir nesėkmei, taip – ne tik sveikatai, bet ligai ir mirčiai. Juk už viso to, ką mes paprastai vadiname blogiu, jei išdrįsime atsiverti, laukia susitikimas su gyvuoju Dievu.
Tačiau svarbiausia yra meilė, o gyvenimas yra meilės didinimas. Joks tikslas negali pateisinti priemonių, nes tikslas yra meilė, atodaira į kitus.