Estetika ir prasmė
Monografijoje nagrinėjami įvairialypio estetikos ir prasmės santykio kontekstai. Išryškinami teorinio semantinio požiūrio į tikrovę pagrindai, pristatoma estetikos, kultūros reiškinių tyrimų metodologija, atskleidžiami analitinės estetikos trūkumai, pateikiamas estetiškumo, meno kūrinio interpretacijos aiškinimas.
Tyrimas, kurio rezultatai pateikiami šioje knygoje, priskirtinas filosofinei estetikai.Terminai„filosofija",„estetika" suprantami nevienodai, todėl, norint tiksliau suvokti aptariamo tyrimo pobūdį, pravartu pasiaiškinti, kokia prasme šioje knygoje vartojami minėti terminai. Autoriaus nuomone, filosofija yra savita sociokultūrinės patirties sritis*, sietina su Vakarų filosofinės minties plėtota išminties, racionalumo idėja. Filosofija, kaip ir išmintis, yra sociokultūrinės veiklos srities darinys, kultūrinis artefaktas, tenkinantis asmens bei visuomenės poreikius. Ji gali būti aptariama jvairiais požiūriais. Šiame tyrime filosofija pirmiausia suprantama kaip kultūros darinys, artefaktas, kurio raiškoje skirtini du tarpusavyje glaudžiai susiję, vienas kitą saistantys matmenys - kūrybinis, arba genetinis, ir taikomasis. Kalbant apie filosofijos, kaip savitos sociokultūrinės patirties, kilmę arba genezę, svarbu atskleisti šaltinius, kuriuos interpretuojant atsiveria filosofinė patirtis, suvokti filosofijai būdingą šaltinių interpretacijos kryptį (perspektyvą) ir suprasti sociokultūrinius poreikius, kurie lemia filosofijos atsiradimą ir kuriuos ji tenkina turėdama taikomąją funkciją. Filosofinė patirtis atsiranda kaip interpretacijos proceso rezultatas. Filosofinės minties interpretuojamų šaltinių sritis sutampa su visa žmogiškąja patirtimi. Filosofinė interpretacija aprėpia ikiteorinę bei teorinę žmonijos patirtį, jos mokslinę, meninę, etinę, religinę, teisinę, socialinę ir kitokią patirtį. Per interpretaciją atsirandanti filosofinė patirtis interpretuojamosios patirties atžvilgiu yra antrinė patirtis arba metapatirtis. [Iš Įvado]
