Jono Šulco "Ezopo pasakėčios"

Dokumentinis leidimas ir straipsniai. Leidinyje publikuojamos Jono Šulco „Ezopo pasakėčios“ – pirmasis pasaulietinės literatūros vertimas į lietuvių kalbą ir pirmoji grožinės literatūros knyga. Šaltinis publikuojamas laikantis kritinio leidimo principų. Leidimą sudaro faksimilė, dokumentinis perrašąs (su tekstologiniais komentarais), vertimas į lietuvių kalbą (su dalykiniais komentarais) ir lietuviškų žodžių indeksas. Knygos pardengėja Liucija Citavičiūtė apžvelgia Jono Šulco biografijos metmenis, „Ezopo pasakėčių“ parengimo aplinkybes, jų reikšmę. Dalia Dilytė svarsto „Ezopo pasakėčių“ vertimo klausimus. Šulco pratarmė – pirmoji lietuvių raštijoje studija apie pasaulietinio turinio tekstus. Joje vertėjas pateikia originalių samprotavimų apie pasakėčios žanrą, suformuluoja pasakėčių autorių intencijas, apibūdina alegorinį bei didaktinį pasakėčių pobūdį ir tinkamą jų skaitymą, t. y. moralinį poveikį, rekomenduoja kunigams pasakėčių taikymo pamoksluose metodiką ir pateikia jų interpretacijos pavyzdžių. Po pratarmės išspausdintas kandidato į kunigus Pilypo Ruigio eilėraštis yra pirmasis ir vienas iš nedaugelio šio filologo pasaulietinių eiliuotų kūrinėlių. Manytina, kad Šulco versta iš lotynų kalbos. Pagrindinis vertimo principas – adekvatumas šnekamajai ano meto kalbai. Daugiausia dėmesio vertėjas skyrė leksikos grynumui ir vaizdingumui, lanksčiai taikė gramatikos taisykles, vengė rašytinėje kalboje įprastų griozdiškų jungtukinių šalutinių sakinių pakeisdamas juos gyvomis, šnekamajai lietuvių kalbai būdingomis dalyvinėmis, pusdalyvinėmis ir padalyvinėmis gramatinėmis konstrukcijomis, vartojo dvigubą neiginį.