JUOZAS TUMAS MERKELIS

Keletą žodžių apie knygos autorių A. Merkelį. Jis buvo žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, politikas. Dirbo mokytoju, žurnalistu, Jaunalietuvių organizacijos vadovu, Eltos redaktoriumi, A. Smetonos asmens sekretoriumi, „Lietuvos aido“ vyriausiu redaktoriumi. 1940 – 1941 m., kai rusai užgrobė Lietuvą, slapstėsi. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1949 m. apsigyveno JAV. Išeivijoje parašė daugiau kaip 3000 straipsnių, leido laikraščius „Radijo žinias“, „Lietuvos žinias“, „Mūsų viltį“, „Lietuvių tremtinių žinias“. Parašė ir išleido knygas: „Du garsingieji žemaičiai“ (apie S. Daukantą ir M. Valančių; 1931 m.), 1934 m. – mano recenzuojamą knygą, 1937 m. – „Antano Smetonos tautinės ideologijos bruožai“ ir kt. Recenzuojamoje knygoje aštuoni skyriai, trisdešimt keturios iliustracijos, pabaigoje kai kurių šaltinių ir kitos knygoje teikiamos medžiagos paaiškinimai. Monografijoje atvaizduota rašytojo J. T. Vaižganto kasdieninis gyvenimas, charakterio savybės, visuomeninė veikla, rašytojiškojo darbo ypatybės. Likimas lėmė, kad J. T. Vaižgantas gimė 1869 m., Malaišių kaime ir jam savo kailiu teko pajusti vargingą, caro varžomą kaimo žmonių gyvenimą, Lietuvos laukų ir miškų grožį, kultūrinę carizmo priespaudą, kuri keletą dešimtmečių kietais pančiais laikė surištą žodžio ir rašto laisvę. Rašytojui teko kovoti su caro valdininkais, patirti kai kurių netekčių, nes kova už lietuvišką raidę ir lietuvišką žodį buvo vienas svarbiausių viso rašytojo gyvenimo tikslų. Teko J. T. Vaižgantui pergyventi ir pajusti lietuviškos spaudos atgavimo laimės akimirkas, dalyvauti tarpukario nepriklausomos Lietuvos kūrimo darbuose. Monografija pradedama pasakojimu apie Juozuko gimimą ir žmonių pranašystes dėl vaiko ateities, pakui pateikiami tėvų ir kitų giminaičių gyvenimo vaizdai, rašytojo vaikystė, mokyklos metai, caro valdžios užginti susiėjimai ir diskusijos (dar mokyklos suole!), žemaičių kunigų seminarija, pirmieji rašiniai. Kunigaudamas J. Tumas – Vaižgantas nemaža jėgų ir energijos padėjo kovodamas su lietuvių lenkinimu, kuris, kaip užkrečiama liga, per lenkų kunigus, sklido iš Lietuvos bažnyčių ir lenkų valdomų dvarų. Knygoje pateikta nemaža tikrų epizodų, kuriuos galėtume pavadinti pletkiniais dalykais ir kurie J. Tumui atimdavo daug laiko, sugadindavo nuotaiką (kivirčai su Mintaujos klebonu ir kt.). Kunigas – rašytojas buvo veiklos žmogus, pats ėmėsi leisti lietuvišką laikraštį „Tėvynės sargas“, ruošti ir redaguoti medžiagą, rašyti straipsnius, platinti lietuvišką spaudą. Įdomus ir daug ką pasakantis epizodas su rašytojo broliu Jonu, kai jie abu už lietuviškos spaudos gabenimą pakliuvo į caro žandaro nagus. Dėl savo energingos veiklos už lietuviškos raštijos gražinimą, dėl kovos prieš lenkinimą, J. Tumas niekur (kaip ir kunigas – poetas A. Strazdelis) ilgai neužsibūdavo. Jam 1895 – 1898 m.teko pavikarauti ir Mosėdžio klebonijoje (Skuodo rajonas) ir kituose tolimesniuose Lietuvos užkampiuose, bet jo dvasia buvo nenumaldoma, jis niekur nenurimo, kūrė, kovojo, švietė Lietuvos piliečius... Atgavus Lietuvai raštą ir kalbą bei vėliau nepriklausomybę, J. Tumas neužsidaro asmeninių darbų ir rūpesčių rate. Jo visur pilna: prisideda prie Lietuvos bažnyčios reformos, prikiša nagus prie Vilniaus Seimo, steigia krikščionių – demokratų kuopą, yra lietuviškos spaudos bendradarbis (laikraščiai „Vilniaus žinios“, „Viltis“) ir kt. Ir šiuo laikotarpiu aršiai kovoja prieš Vilniaus krašto lenkinimą. Ir dabar rašytojui J. Tumui nė kiek nelengviau – už savo veiklą jis ištremiamas iš Vilniaus, išvyksta kuriam laikui į JAV. Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, J. Tumas yra vienas iš organizatorių šelpiant pabėgėlius, toliau prisideda prie Lietuvos Seimo darbų, pradeda rašyti „Pragiedrulius“. Nepriklausomos Lietuvos keliuose teko rašytojui stoti prieš bolševikų okupantus, kuriems vadovavo maskviškis parsidavėlis Vincas Mickevičius Kapsukas, vėliau prieš Vilnių užgrobusius lenkus. Persikėlęs į laikinąją sostinę (Kauną), įsijungia i Seimo rinkimų kampaniją, bendradarbiauja su Valstybiniu teatru, yra dažnas jaunimo organizacijų talkininkas ir rėmėjas. 1920 – 1930 m. kunigas J. Tumas tampa Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi. Jam čia kunigaujant didėja bažnyčios populiarumas, daug kas laiko garbe joje pakrikštyti savo vaiką, sumainyti vestuvinius žiedus. Daugelis kauniečių eidavo į šią bažnyčią vien todėl, kad per pamaldas pasiklausyti gražiai sakomų rektoriaus pamokslų. Nežiūrint to, įsiliepsnoja kunigo J. Tumo konfliktas su dvasine vyresnybe, bažnyčia perduodama pranciškonams, o buvęs rektorius pakviečiamas dirbti dėstytoju į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kur skaitė paskaitas apie spaudos draudimo laikotarpio (1864 – 1904 m.) lietuvių literatūrą. Vėliau tos paskaitos paskelbtos žurnaluose. Pagrindinės literatūrinės asmenybės, kurias nagrinėjo J. Tumas buvo Maironis, Ivinskis, broliai Juškos – Juškevičiai, Baranauskas, Kudirka, Vienažindys, Jonkus ir kiti. J. Tumas buvo daugelio visuomeninių, leidybinių organizacijų narys, rašė straipsnius, redagavo ir sudarinėjo leidinius. 1933 m. J. Tumas pasitraukia iš universiteto, išeina į pensiją. Tų pačių metų balandžio 29 d. mirė, palaidotas prie Kauno katedros. Knyga parašyta įdomiai komponuojant pasakojamosios kalbos stilių su tikrais gyvenimo faktais, įterpiant ne vieną paties rašytojo kalbos žodį, parodant jo kalbos savitumą ir stilių. Knygoje pateikta nemaža dokumentinės medžiagos, ji darniai įlieta į bendrą knygos vaizdinį audinį. Maloniai nuteikia pradžioje patalpintas knygos turinys, iliustracijų sąrašas. Galimas dalykas, skaitytojui būtų patogiau, jei prie smulkesnio turinio išskirstymo skliausteliuose būtų įrašyti ir knygos puslapiai. Kiekvieno skyriaus pirmoji raidė pateikta su nedidele iliustracija. Tai knygai suteikia savotiško antikvarinio dvelksmo, yra malonu ją laikyti rankose ir skaityti.