Karščiuojantis Niujorkas

Niujorkas kaip metafora. Kaip paskutinė Vakarų civilizacijos stadija. Kaip Rozetos akmuo. 1978 m. pirmą kartą pasirodžiusi knyga „Karščiuojantis Niujorkas: retroaktyvus manifestas Manhatanui“ yra
vienas svarbiausių XX a. antros pusės architektūros tekstų. Klasika tapusi ir daugybę kūrėjų įkvėpusi knyga išgarsino ir patį Remą Koolhaasą – olandų architektą, „Office for Metropolitan Architecture“ (OMA) įkūrėją, šiandien pelnytai vadinamą legenda.
Savo žvilgsnį Remas Koolhaasas kreipia į Manhataną kaip architektūrinės ekstazės šaltinį. Tai – nuo žmonių ir naujų technologijų srauto sproginėjanti erdvė, pagimdžiusi revoliucinį gyvenimo būdą: grūsties kultūrą. Gretindamas iš pažiūros nesugretinamus Niujorko istorijos bei plėtros fragmentus, savo vizionieriškoje, architektūrine logika grįstoje ir intelektualinį iššūkį siūlančioje knygoje Koolhaasas kalba apie miesto konstravimą montažo principu, vis iš naujo permąstydamas metropolio kultūros bei architektūros saitus.

Rem Koolhaas – „Office of Metropolitan Architecture“ (OMA) bendraįkūrėjas, vienas įtakingiausių šiuo metu kuriančių architektų, tarp kurio darbų yra „Galeries Lafayette“ Paryžiuje, Kataro nacionalinė biblioteka, „Fondazione Prada“ Milane, Nyderlandų ambasada Berlyne ir daugybė kitų projektų. Koolhaasas yra pripažintas architektūros teoretikas, Harvardo universiteto profesorius. Jo kūryba apdovanota Pritzkerio premija, Karališkojo Didžiosios Britanijos architektų instituto (RIBA) aukso medaliu ir kitais prestižiniais prizais.