Kolegoms, kuriems irgi skauda

Prie Utenėlės. Utenėlė - mažiukas (gal dešimties kilometrų) upelis, šalia kurio jau 14 metų gyvenu. Kasdien matau jį pro savo langą - stebiuosi, žaviuosi, liūdžiu, mąstau. Antrus metus žiūriu ir į naują mokyklą, kurioje dirbu (Utenos Adolfo Šapokos gimnazija). Galvojimas apie pamokas, mokinius, mokytojus taip pat susijęs su šia upe. Namus bei mokyklą jungia tiltas per Utenėlę. Tarsi sulipdantis mokytojavimo metus, tarsi gyvenimo rudenį vėl mane pasitinkantis. Čia vaikščiodamas, jausdamas šiuos vaizdus rašiau knygą kolegoms. Taip jau atsitiko, kad bene du trečdalius respublikos rajonų apvažiavau kaip "svečias", kaip "lektorius". Man atrodo, jog kelionės leido daug ką patirti, jog gana įvairiais aspektais buvo galima pažvelgti į mokyklą (į mokinį, mokytoją, programas, vadovėlius ir kt.). Šios mano mintys - noras padėti. Dabar, žiūrėdamas į Utenėlę ir matydamas kažkada pasodintus šermukšnius, mąstau apie harmoniją, apie mokytojo likimą. 1997 m. ruduo. Stepas Eitminavičius.