„Aš maištauju, vadinasi, mes esame“, – tvirtina Albert'as Camus veikale „Maištaujantis žmogus“ (1951). Jame kalbama apie maištą, kurį tikrove paverčia šeimininko ir vergo dialektika. Maištas yra vienintelis būdas įveikti absurdą. Bet iš tikrųjų šiame kūrinyje kalbama apie tai, kaip žmogus dėl maišto prisitaiko prie nusikaltimo. Tik taip autorius gali paaiškinti, kodėl XX amžiuje gyvavo totalitarinės valstybės ir koncentracijos stovyklos.
Šis esė – vienas iš svarbiausių XX amžiaus veikalų, jo aktualumas dar labiau išryškėja mūsų dienomis, kai pasaulis blaškosi tarp maišto ir terorizmo. Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius.