Kai išgirdau apie idėją paskelbti konservatyvių pažiūrų JAV mąstytojų tekstų rinktinę, skeptiškai pagalvojau, kad einama lengvesniu keliu – užuot įdėmiau pažvelgę į savo politinį kiemą, žvalgomės į užjūrius. Nuomonė visiškai pasikeitė, kai perskaičiau rinktinės tekstus. Pasijutau kaip žmogus, kuris sėdėjo tvankiame kabinete ir kažkas, atidaręs langą, įleido gaivaus oro. Ne dėl to, kad perskaitytos mintys būtų genialios ar visiškai originalios. Paprasčiausiai supratau, ko mes turėtume kantriai mokytis iš gilesnę ir labiau išpurentą politinių svarstymų tradiciją turinčių valstybių – sugebėjimo sujungti politines idėjas ir politinę tikrovę.
Lietuviškasis politinis diskursas švytuoja tarp dviejų kraštutinumų, tarp buities ir būties. Arba kalbame apie abstrakčias politines vertybes, skelbiame įspūdingas politines deklaracijas, pavyzdžiui, jog politikoje reikia daugiau skaidrumo bei vertybių, arba murkdomės konkrečiose smulkiose problemose, kviesdami į jas žiūrėti ne politizuotu, bet specialisto žvilgsniu.
Ypač pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo subujojusi deklaratyvi politika. Jei sudėtume į vieną krūvą visas Lietuvos politikų paskelbtas deklaracijas, turėtume knygą, gerokai storesnę už Bibliją. Tačiau didžiausia problema, kad šios deklaracijos taip ir likdavo „kaboti“ teorinėje erdvėje. Kartais dėl to, jog jų kūrėjams atrodė, kad realias problemas galima spręsti deklaracijomis. Kartais paprasčiausiai likdavo neaišku, kaip gražiai skambančius principus įauginti į sutežusią Lietuvos politikos dirvą. Pavyzdžiui, galima pareikšti, kad politikoje
svarbu laikytis Dekalogo principų. Teisingas teiginys. Tačiau kaip jį pratęsti diskusijomis dėl mokesčių politikos ar viešojo administravimo problemų? Ką reiškia vertybių vaidmens pripažinimas socialinėje politikoje?
Ne per vienerius rinkimus stebėjome situaciją, kai partijos į savo politines programas įpina daugybę gražių retorinių figūrų apie sąžinę, gėrį ir dorą. Po rinkimų vertybiniai inkliuzai paprastai būdavo šalinami iš akiračio – esą šventės baigėsi, laikas nupuošti politinių Kalėdų eglutes.
Tai skatino politinių idėjų infliaciją bei politinių diskusijų vertės devalvaciją. Vietoj politikos apsčiai turėjome politikavimo, t. y., žodžių dėlionių, kurių tikslas - „prakišti“ tam tikrą nuomonę, o ne įrodyti tam tikro principo vertę bei jo pritaikymo naudą bendrajam gėriui.
Deklaratyvios politikos bergždumas skatino formuotis kitą kraštutinumą – instrumentinį politinį veikimą, kuris buvo įteisinamas ne apeliuojant į kurią nors politinę ideologiją, bet akcentuojant jo veiksmingumą čia ir dabar. Tokio veikimo šalininkai vadino jį pragmatiniu, kritikai teigė, jog tai cinizmo infekcijos protrūkis. „Pragmatinis“ politinis veikimas neigė ideologinių skirtumų svarbą bei susitelkė ties konkrečių lūkesčių visuomenėje kūrimu viešųjų ryšių kampanijų priemonėmis bei „gelbėtojo“, kuris nėra saistomas jokiais ideologiniais rėmais, bet sugeba įtikinamai žadėti tai, ko esą nori visuomenės dauguma, mito propagavimu. „Gelbėtojas“ pateikiamas ne tiek kaip politikas, bet kaip specialistas par excellence, savotiškas Džeimso Bondo, „Žmogaus Šikšnosparnio“ ir Tado Blindos lydinys. „Gelbėtojas“ ateina spręsti grandiozinių užduočių, bet paprastai nesugeba išspręsti net paprasčiausių problemų. Dar neseniai jį garbinę žmonės tampa didžiausiais jo kritikais ir paprastai... laukia naujo „gelbėtojo“.
Tai nėra vien pokomunistinių valstybių problema. Kaip tvirtina Piteris Bergeris (Peter Berger) ir Ričardas Noihau-zas (Richard Neuhaus) tekste „Tarpinių struktūrų vaidmuo viešojoje politikoje“: „Ekstravagantiška modernios valstybės retorika ir siurrealistiškai plati mokesčių sistema skatina tikėtis stebuklų ir reikalauti nepagrįstų priemonių. Kol bent dalį žmonių kurį laiką pavyks apkvailinti, išliks politikų, kurie naudosis šia magija ir, jos padedami, gaus postus“. Garsusis Lietuvos socialliberalų šūkis - „Nusipelnėme gyventi geriau“ - masina ne tik Lietuvos rinkėjus, jis
labai patrauklus šiuolaikinės gerovės valstybės gyventojui, kurio vartotojiški instinktai puoselėjami kur kas stropiau nei pilietinės dorybės.
Ne tik Lietuvai būdingas ir nusivylimas politika bei politinėmis institucijomis. Nors, deja, turime pripažinti, kad lietuviai yra vieni iš pesimizmo ir nepasitenkinimo sava valstybe lyderių visame pasaulyje. Amerikos neokonservatorių teigimu, viena iš rimčiausių šiuolaikinių visuomenių problemų – vertybinio pagrindo, moralės ignoravimas viešojoje politikoje. Šis ignoravimas sąlygoja sparčią pilietiškumo eroziją. Jei šiandien mes norime sugrąžinti žmonių pasitikėjimą bei domėjimąsi politiniu gyvenimu, turime atsisakyti ilgą laiką mums piršto mito, kad politinės institucijos gali veiksmingai spręsti politinei bendruomenei iškilusias problemas, neapeliuodamos į visuomenės moralines nuostatas bei nesirūpindamos jų ugdymu. Taip pat turime įveikti atsiveriančią properšą tarp politinių idėjų ir realių politinių procesų.