Pohumanistinis ugdymas. Dekoduoti

Knygoje aptariama švietimo/ugdymo, kultūros ir gamtos sąsaja. Svarstoma, kur ugdant dėti akcentus, kas šiandien yra svarbiausia, o jei visos sritys svarbios, – kaip jos konkuruoja ar sąveikauja, kuria naują pasaulį. Švietimo, kultūros ir gamtos sąsają komplikuoja į jų lauką įsiveržusios ir didelę įtaką darančios informacinės technologijos, skaitmeninis pasaulis. Tiriami galimi ateities keliai ir kokių pavojų tuose keliuose slypi, aptariama, kokie gali būti pozityvūs rezultatai, atsargiai įsiterpus žmogui į šį visų sričių integracijos procesą per švietimą darnios plėtros dėlei.

Nauji konceptai ir naujos idėjos, siūlomos postmodernios ir posthumanistinės filosofijos ir jų pagrindu kuriamos ugdymo filosofijos, kuria vadovaujamasi šioje monografijoje, nėra nei paprasti, nei lengvai pritaikomi. Tai labiau panašu į vaizduotės projektus, kartais visai pakvaišusius, bet neabejotinai labai dosnius savo naujų įžvalgų. Ir vis dėlto šie vaizduotės projektai jau testuojami ir įgyvendinami. Be to, kalba apie sėkmę, sprendžiant daugelio dalykų, iš jų neįdomaus, nuobodaus mokytojo, suvaržyto ir dogmiško bei siaurai mąstančio švietimo profesionalo, taip pat konservatyvios mokyklos bei griežto, bet neaktualaus ugdymo turinio, problemas.