Anne Conway buvo išskirtinė asmenybė. Ji buvo viena iš labai nedaugelio moterų, kurios septynioliktame amžiuje domėjosi filosofija. Knyga „Seniausios ir naujausios filosofijos pradai: apie Dievą, Kristų ir kūriniją, kitaip sakant, apie dvasią ir materiją apskritai“ yra įdomiausias ir originaliausias moters parašytas septyniolikto amžiaus filosofijos veikalas.
Knyga „Seniausios ir naujausios filosofijos pradai: apie Dievą, Kristų ir kūriniją, kitaip sakant, apie dvasią ir materiją apskritai“ buvo išspausdinta anonimiškai jau po autorės mirties 1690 metais. Jos radikalios ir netradicinės idėjos svarbios ne tik dėl to, kad numatė tolerantiškesnę, pasaulietiškesnę ir optimistiškesnę Šviečiamojo amžiaus filosofiją, bet ir dėl to, kad padarė nemažą įtaką G. Leibniz filosofijai.
Manoma, kad knygą „Seniausios ir naujausios filosofijos pradai: apie Dievą, Kristų ir kūriniją, kitaip sakant, apie dvasią ir materiją apskritai“ autorė parašė 1677 metais, tekstas pirmą kartą buvo publikuotas lotyniškai, 1690 metais Amsterdame, o po poros metų pasirodė ir jo angliškas leidimas. Ši knyga atskleidžia A. Conway monistinį požiūrį į pasaulį, kaip sukurtą iš vientisos medžiagos. A. Conway kritiškai vertina R. Dekarto ir kitų kartezianistų bei Henry More idėją apie mąstančios ir kūniškosios substancijos dualizmą – kūno ir dvasios santykį.