Šiuose prisiminimuose daugiau kalbama apie rašytojo kūrybą nei apie gyvenimą. Witold Gombrowicz tekstą pavertė tikru filosofiniu ir estetiniu testamentu, galingu raktu, rakinančiu duris, už kurių slypi ištisas pasaulis. Knygoje užfiksuotos autoriaus dvejonės, idėjos, svarstymai. Skaitytojas daug sužinos apie mąstytojo pasaulėjautą, veiksnius suformavusius autoriaus požiūrį į rašymą, kūrybiškus ieškojimus, meną, politiką, religiją ir kitus dalykus.
„Testamentas“ – sarkastiškas, saviironiškas ir nuostabus įvadas į Witold Gombrowicz filosofiją, atskleidžiantis nepaprastą protą ir aistrą savo amatui. Rašytojas, kalbėdamas su žurnalistu, naudojosi galimybe išsklaidyti daugybę nesusipratimų, susijusių su ilgamete kūryba. Jo knygos buvo uždraustos gimtojoje šalyje, išverstos vos į keletą kalbų ir autorius pajuto poreikį nuosekliai ir struktūriškai susieti savo kūrybą su gyvenimu – tai gili autorefleksija. Interviu, sekantys chronologine Witold Gombrowicz gyvenimo ir jo darbų publikavimo tvarka, yra kartu ir autobiografija, ir jo darbų vadovas. Autorius nuosekliai eidamas nuo vieno prie kito gyvenimo ir kūrybos etapo išlieja visą savo aštrumą, humorą bei sprogdina išankstines teorijas.
„Testamentas“ stebina ne tiek dėl savo „apreiškimų“, kurie yra sąmoningai paradoksalūs ar net provokuojantys, kiek dėl nekintamo pasitikėjimo savimi, kurį Gombrowicz’iui pavyko išlaikyti blogiausiose savo gyvenimo situacijose, ir dėl taip pat nepajudinamo pasitikėjimo savo darbu. Jis žinojo, kad tai ką daro yra nauja, originalu, neįveikiama. Jis buvo to dalis. Rašytojo darbas buvo jo paties pergalė ir Gombrowicz tuo pagrįstai didžiavosi.