Šiuolaikinės lietuviškos minties kontekste ši knyga yra išskirtinė jau vien savo idėja atskleisti filosofines tikėjimo prieigas. Šiandien, praėjus nemažai metų nuo prievartinės ateiza- cijos epochos pabaigos, vis dar labai įtariai žiūrime į pretenzijas tikėjimo klausimo aptarimus vadinti filosofiniais. Šis įtarumas buvo pirmoji reakcija dalies žmonių, kuriems nesvetima filosofija, kalbinamų tapti būsimos knygos autoriais. Kokia tai knyga? Nekritiška tikėjimo apologija, savų religinių ar panašių į religinius išgyvenimus viešas atskleidimas? Kažin ar šiuos dalykus apskritai verta apmąstyti... Dalis būsimų (jais tapusių ir netapusių) autorių šią idėją priėmė kaip iššūkį, skatinantį juos leistis į nežinia kur nuvesiančią avantiūrą. Po ilgų paieškų nepavyko rasti jokio autoriaus, kuris būtų pajėgęs parašyti ateizmą argumentuotai ginančią studiją. Tad net čia, kur, atrodytų, turime ilgą sovietinę tradiciją, tikėjimo klausimu nesama jokių parengtų ir išplėtotų argumentų ar žmogaus, kuris būtų pasirengęs tai naujai atlikti. [Iš Pratarmės]