Čia priėjo Kindziulis
Kindziulis, kuriam Lietuvoje netrukus sukaks 40 metų, tai paprastas pabalda, tai šilta ir šalta matęs svieto perėjūnas, tai bedarbių ar bomžų užtarėjas, apsukrus, sąmojingas pokštininkas, kuris nuolat šaiposi ir iš "gatvės" piliečių, ir iš valdžios kėdėse sėdinčiųjų, ir iš įvairiaspalvės, margos mūsų, lietuvių, sukurtos tuštybių mugės, kuriai erdvė atsivėrė pradėjus aukštiesiems pareigūnams laisvai be paliovos lakstyti į Europos ir kitų šalių platybes. Kai kuriomis savo savybėmis Kindziulis primena rytiečių folklorinį personažą Chodžą Nasrediną. Ir vienas, ir kitas iš jų greitai pagauna kalbėtojų dvasią: pasinaudodami juokinga situacija, ironizuodami jie netikėtai į akis pasako įdomių, bet ne visiems malonių dalykų, pasišaipo iš žmonių silpnybių, ydų, ambicijų. Kindziulis neretai rimtus dalykus paverčia absurdu. Juk jo pokštavimai, priėjimai paprastai ir remiasi absurdiška situacija. […] Jo priėjimai prie pokalbininkų dažniausiai netikėti, todėl teikia daug giedrumo, išdykavimo, ironijos spalvų. O ir patys herojai - ne visada teigiami, bet būtent jie bando įminti mūsų gyvenimo ir jo "stūmėjų" mitus.
Išmoningojo Kindziulio paveikslą kadaise kūrė daugybė "Šluotos" skaitytojų ir autorių. Jis ir dabar visur šmirinėja, įlįsdamas net į slapčiausius kabinetus, ir draugiškai, nemokamai visiems duoda taiklių patarimų ir pastabų. Vieniems paploja per petį, kitus patraukia per dantį, kitur vien nusišypso.
