Lietuvių dailė: 1996-2005

"Alfonsas Andriuškevičius yra ne tik menotyrininkas eruditas. Tai nepaparastai gyvo ir jautraus mąstymo eseistas, kurio plunksna tiesiog žaižaruoja humoru, paradoksais, minties elegancija ir sunkiai užčiuopiamais XX a. žmogaus egzistencijos dramatizmo obertonais. Andriuškevičiaus darbuose teorinis ir interpretacinis rafinuotumas puikiai derinasi su ypatingu atidumu pačiai meninei praktikai." Leonidas Donskis.
Ši knyga gali būti laikoma ankstesnės mano knygos (Lietuvių dailė: 1975-1995, v.: VDA leidykla, 1997) tęsiniu. Tačiau anos tekstai aprėpia įvairiausiais principais sukurtus meno darbus, o šios - tik naujaisiais, šiurkščiai tariant, postmodernistiniais. Tai visai nereiškia, kad manau, jog modernistinio tipo dailė per šį dešimtmetį arba nebedalyvavo Lietuvos meniniame gyvenime, arba nebeteko vertės. Manau kitaip. Būtent: sudarydama, ko gero, didesnę meninės produkcijos dalį, ji (modernistinė dailė) mažai tepakito, iškiliausi jos atstovai tęsė (vieni sėkmingiau, kiti - mažiau sėkmingai) tai, ką buvo pradėję prieš du tris dešimtmečius; o jos vertė tapo ne tiek aktuali (dalyvavimo šiuolaikiniame kultūros diskurse požiūriu), kiek istorinė. Todėl rašyti apie ją man tiesiog nebuvo įdomu, juoba kad sukurti geresnių tekstų už anksčiau sukurtuosius tikrai nebūčiau pajėgęs.
Naujoji dailė mane traukė ir kaip kultūrinio, meninio diskurso aktualybė, ir kaip galimybė išmėginti savąsias rašymo jėgas naujo objekto atžvilgiu. Tenka prisipažinti, kad rašydamas apie ją suvokiau, jog mano "idėjinė bazė" ir terminija yra gerokai senstelėjusios ir jau niekada pakankamai neatjaunės. Šią (naująją) dailę reikia aprašinėti remiantis kitomis idėjomis ir vartojant kitus terminus. Taip kaip daro gabiausi jaunosios kartos kritikai.
Tai buvo viena priežasčių, kodėl kai kuriuos jų (beveik visi - buvę mano studentai, spausdinę ir spausdinantys savo tekstus „Šiaurės Atėnuose") pakviečiau dalyvauti šioje knygoje. Dėkoju jiems, kad sutiko. Kita priežastis - jų tekstai yra skirti svarbioms šiuolaikinės mūsų dailės figūroms, apie kurias aš pats dėl vienokių ar kitokių aplinkybių nebuvau rašęs, o jų nepristačius knygoje bendras šiuolaikinio meninio gyvenimo vaizdas būtų tapęs gerokai skurdesnis.