Knyga "Baltų kultūros ištakos, II" yra tolesnė pastarųjų dvidešimties metų baltų kultūros ištakų tyrinėjimų studija (knygos tuo pačiu pavadinimu "Baltų kultūros ištakos", Vilnius, 1994, tęsinys), kurioje, remiantis naujausiais priešistorės, genetikos ir kalbotyros mokslų duomenimis, nagrinėjama autochtonų prabaltų kultūros formavimosi raida. Studijoje aptariama paleolito pabaigoje - mezolito pradžioje Europos miškų zonoje apsigyvenusių šiaurės protoindoeuropiečių, kurių pagrindu mezolito - vidurinio neolito laikotarpiu formavosi prabaltų, pragermanų, praslavų bendruomenių junginiai, gyvensena ir kultūra. Naujausi priešistorės tyrimų duomenys leidžia atmesti iki šiol vyravusią nuomonę, kad indoeuropiečiai, tarp jų ir prabaltai, formavosi rutulinių amforų bei virvelinės keramikos kultūrų pagrindu. Prabaltai susidarė šiaurės indoeuropiečių kultūrų (Svidrų, Kundos, Narvos, Nemuno, Pamarių ir kt.) pagrindu. Indoeuropiečiai buvo ir šiauriniai - miškų zonos, ir pietiniai - stepių zonos gyventojai, kurių tolimos giminystės atgarsiai siekia vėlyvojo paleolito - ankstyvojo mezolito laikus.