Baudžiava Lietuvoje

Knyga leista 1901 m. Čikagoje.

Lietuvoje baudžiava atsirado klostantis feodaliniams santykiams, ją įtvirtino valstybės valdžia. 12–13 a. savo padėtimi artimi baudžiauninkams buvo kai kurie laisvieji bendruomenininkai (kaimynai, įsikeitėliai) ir gavę sau dirbti bandą (feodalo žemės sklypelį) patriarchaliniai vergai (bernai). Jie buvo praradę nuosavybę ir patekę į feodalų asmeninę priklausomybę. Nuo 14 a. pabaigos didieji kunigaikščiai ėmė dalyti valstiečius su jų ūkiais bajorams už karo tarnybą (veldamai), iki 15 a. vidurio tie valstiečiai buvo paversti baudžiauninkais, dėl to 15 a. baudžiavinių santykių raida Lietuvoje buvo labai sparti. 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje valstietis tik iš dalies priklausė nuo bajoro, o 15 a. formavosi visiškoji (administracinė, teisminė ir turtinė) priklausomybė. 1413 Horodlės privilegija patvirtino bajorų teisę turėti gautus veldamus be jokių sąlygų (jie virto tėvoniškiais).
1434 privilegija Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis bajorų naudai atsisakė tėvoninių veldamų produktų rentos (dėklos). Po jo kiekvienas didysis kunigaikštis atsisakydavo ir piniginės rentos (sidabrinės), atodirbio (šieno pjovimo), dalies viešųjų darbų (angarija). Susiklostė administracinis ir teisinis bajorų tėvonijų imunitetas. 1447 Kazimiero privilegija buvo uždrausta žemvaldžiams priimti iš kitų žemvaldžių pabėgusius valstiečius. Tuo buvo padėti vadinamosios neišeivystės pagrindai (neišeiviniai valstiečiai); įteisintas tėvoninis feodalų teismas savo valstiečiams veldamams ir tėvoniškiams. Bajorai didino valstiečiams atodirbio rentą ir pavertė ją reguliariu lažu. 16 a. pradžioje lažas (išskyrus Žemaitiją) tapo feodalinės rentos svarbiausia dalimi. Didžiojo kunigaikščio žemėse baudžiaviniai santykiai plėtojosi lėčiau.