1945 metų sausį galų gale pasiekusi Trečiojo reicho sienas Raudonoji armija turėjo už ką keršyti. Politiniai karininkai kalė į galvas žinią apie vermachto ir SS žiaurumus. Nenuostabu, kad tai virto dar neregėtu pavyzdžiu, koks baisus gali būti nugalėtojo kalavijas – su tankais, vikšrais traiškančiais pabėgėlių vilkstines, su masiniais moterų žaginimais, plėšimais ir griovimais. Šimtai tūkstančių moterų ir vaikų mirtinai sušalo ar buvo išžudyti, nes nacių partijos vadai, neigdami artėjantį sutriuškinimą, draudė gyventojams evakuotis. Nuo Raudonosios armijos nešamo siaubo į vakarus bėgo daugiau kaip septyni milijonai žmonių.
Antony Beevoras atkuria tų į košmarišką mėsmalę patekusių milijonų žmonių išgyvenimus galutinai žlungant Trečiajam reichui. Tai klaikus pasakojimas ir apie pasipūtimą, kvailybę, fanatizmą, kerštą, barbariškumą, ir apie stulbinamą ištvermę, pasiaukojimą bei gebėjimą išgyventi tokiu siaubingu laikmečiu.
Antony Beevor (Antonis Bivoras) mokėsi Vinčesterio koledže ir Karališkojoje Sandhersto karo akademijoje. Tapęs 11-ojo husarų pulko karininku tarnavo Vokietijoje ir Anglijoje. Išleido kelis romanus. Vienas jų – „Stalingradas“ („Alma littera“, 2012) apdovanotas keliomis premijomis ir tapo bestseleriu net keliose kategorijose.
„Berlynas: žlugimas 1945-aisiais“ meistriškas subtilaus pasakojimo ir preciziškai tikslių faktų derinys, tapęs populiariausia 2013 metų istorine knyga, kuri verčiama į daugiau nei dvidešimt keturias kalbas.