Stalingradas

Knyga „Stalingradas“ buvo įvertinta vienu prestižiškiausių Jungtinėje Karalystėje Samuelio Džonsono apdovanojimu už dokumentinį kūrinį, o po metų – Volfsono istorijos ir Hotorndeno literatūros apdovanojimais.

Antony Beevoras garsus britų istorikas, rašytojas, vienas iš kelių archyvų tyrinėtojų, spėjęs pasinaudoti po 1991-ųjų trumpam atsivėrusiais Podolsko archyvais. Vėliau prie jų prieiti nepavyko net rusų istorikams. Podolsko archyve esantys pranešimai apie Stalingrado mūšį yra smulkūs ir išsamūs, mat Stalinui taip rūpėjo mūšio rezultatai, kad reikalavo grynos tiesos.

„Parašyti šią knygą paskatino sumanymas atskleisti kariuomenės išgyvenimus abiejose fronto pusėse, derinant juos su įprastu istoriniu pasakojimu ir remiantis įvairialype nauja, ypač Rusijos archyvuose esančia medžiaga. Šaltinių įvairovė labai svarbi siekiant perteikti iki tol neregėtos kovos tikrovę, jos poveikį tiems, kurie pateko į tą sūkurį ir neturėjo vilties išsigelbėti.
Knygos šaltiniai apima karo meto dienoraščius, kapelionų pranešimus, asmeniškus pasakojimus, laiškus, NKVD ataskaitas apie vokiečių ir kitų belaisvių tardymus, asmeninius dienoraščius ir interviu su karo dalyviais. Podolske esančiame Centriniame Rusijos gynybos ministerijos archyve aptikau vieną gausiausių šaltinių – nepaprastai smulkius pranešimus, kurie iš Stalingrado fronto buvo kasdien siunčiami į Maskvą. Juose aprašomi ne tik didvyriški poelgiai, bet ir „ypatingi įvykiai“ – dezertyravimas, perėjimas į priešo pusę, bailumas, tyčiniai susižalojimai, „antisovietinė agitacija“ ir net girtumas. Sovietų valdžia Stalingrade mirtimi nubaudė maždaug 13 500 savo karių – tai daugiau negu ištisa divizija. Netrukus suvokiau, kad didžiausiu iššūkiu taps būtinumas atskleisti ir tikrą daugybės Raudonosios armijos karių pasiaukojimą, ir neapsakomai žiaurią prievartą, kurią susvyravusiems ar neryžtingiems kovotojams taikė NKVD ypatingieji skyriai.“
Antony Beevoras

Stalingrado mūšis reikšmingas ne tik kaip didis sovietų didvyriškumo Antrajame pasauliniame kare simbolis. Jis tapo ir šio karo psichologiniu lūžio tašku. Manoma, kad net Ribentropas prasidėjus karui su Rusija jau buvo ėmęs įtarti, jog neapdairūs Hitlerio veiksmai gali virsti didžiausia istorijos katastrofa. Ne vienas istorikas teigia, kad fiureris buvo liguistai optimistiškas, todėl iki paskutinės minutės netikėjo, jog taip toli stepėmis nužygiavusi Pauliaus Šeštoji armija, tiksliau, vargani jos likučiai, bus paimta į nelaisvę.
Aplink Stalingradą liko palaidoti šimtai tūkstančių beprotiškos idėjos įkaitų. Deja, nei Hitleris, nei Stalinas žmonių netausojo, gyvybė buvo taip siaubingai nuvertinta, kad sunku net suvokti: vyko tikros skerdynės. Neretai sakoma, kad žuvusiesiems labiau pasisekė, nes tiems, kurie turėjo ištverti badą, šalčius, nelaisvę, kankintis pūdami ar dėl žaizdų ir ligų, kulka galbūt būtų reiškusi mažesnį žiaurumą. Vokietis ir rusas tebuvo būtybės, savo vadų negailestingai varomos į Stalino miesto mėsmalę. O štai tas krėsle įsitaisęs strategas niekada nepasižymėjo tikro karvedžio savybėmis, nes nepaisė kasdienių fronto sunkumų. Kuris – Stalinas ar Hitleris? O gal abu?