Ši knyga atsirado iš reikalo atsakyti į klausimą, iškilusį išsilaisvinusios Lietuvos istoriografijai: kas ji, ir į kurią pusę turi pasukti? Paprasčiausia būtų tarti, kad sovietinė epocha pasibaigė, praėjo visa, kuo ji buvo užteršusi istorijos mokslą, o tai, kas anuomet buvę autentiška ir vertinga, savaime prigijo Nepriklausomybės dirvoje ir toliau duoda vaisių. Taigi dabar galima ramiai dirbti toliau, arba radikaliai atsinaujinti pagal pasirinktą pavyzdį.
Tačiau taip nepastebima ar pamirštama, kad tiek instituciniu, tiek asmeniniu, tiek kultūrinių tradicijų požiūriu Lietuvos istoriografija dar ir dabar daug kuo sovietiška. Todėl būtina sąmoningai ir kritiškai įvertinti šį sovietinį paveldą, atskiriant pelus nuo grūdų, aiškiai atsakant į klausimus, kokių dalykų atsisakome, ir į kuriuos atsiremiame bei ką tęsiame. Tik taip "suvedę sąskaitas" su sovietine epocha, galėsime ramia sąžine ieškoti istoriografijos atsinaujimo kelių.