Lietuviai ir latviai - vienintelės gyvos baltų tautos - šiandien atgavo patikimiausią gyvybės išsaugojimo garantą - valstybingumą. Todėl turi jį branginti, turi jį įtvirtinti ir išsaugoti, kad daugiau nė sykio neprarastų. Tarptautinis pripažinimas, žinoma, suteikia Lietuvai ir Latvijai nemažai išlikimo garantijų. Jungtinės tautos, išvaduodamos Kuveitą, jau įrodė, jog gali apginti savo narius. Bet ar visus ir visada, bet kokiomis aplinkybėmis? Juk Lietuva ir Latvija, kad ir atgavusios Nepriklausomybę, išlieka toje pačioje, labai pavojingoje, anot geografo K. Pakšto, „nenormaliai pavojingoje“ geopolitinėje padėtyje. Pripažindamos Lietuvą, Vakarų valstybės iš karto leido suprasti, kad nei jos, nei NATO nesiima garantuot: Lietuvos sienų. Savo sienų ir apskritai valstybių saugumu tiek Lietuva, tiek Latvija turės pirmiausia pasirūpinti pačios. Išsaugoti Nepriklausomybę joms būtų daug lengviau, jei jos veiktų kartu, o ne pavieniui, jei glaudžiau bendradarbiautų, stiprintų ryšius, jeigu kartu su likimo drauge Estija būtų tos pačios politinės orientacijos, laikytųsi suderintos užsienio politikos. Kaip sutvarkyti tarpusavio santykius, Lietuva ir Latvija galėtų. pasimokyti iš istorijos, pirmiausia iš tarpukario laikotarpio, kai jos irgi palaikė valstybinius ryšius, mėgino bendromis jėgomis tvirtinti bei saugoti Nepriklausomybę. Nors šiandien Baltijos šalių tarptautinė ir vidaus padėtis yra smarkiai pasikeitusi, vis dėlto išlieka bendrų bruožų, ir nesunku matyti, iš ko galime pasimokyti, kokių klaidų nekartoti. Tarpukario laikotarpiu Lietuvos ir Latvijos santykiai, kaip ir visa abiejų šalių užsienio politika, labai priklausė nuo tarptautinės situacijas, visų pirma nuo didžiųjų valstybių, veiksmų. Todėl ir sieksime tą priklausomybę panagrinėti, kad geriau suprastume Lietuvos ir Latvijos santykių pobūdį ir raidą.Juo labiau kad tokia tyrimo kryptis padeda apimti platesnį tarptautinių santykių spektrą, ne vieną, o kelis jų komponentus: ir mažųjų, ir didžiųjų valstybių politiką, tos politikos sąveiką.