Gotikinis kursyvas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštinėje

Monografijoje paleografiniu aspektu nagrinėjamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštinėje vartotas gotikinis kursyvas. Jis parodomas kaip sudėtinė, universali vėlyvųjų viduramžių gotikinio kursyvo dalis, bei vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškosios kultūros dėmenų vėlyvaisiais viduramžiais. Tyrimo šaltiniai yra didžiojo kunigaikščio raštinėje parašyti dokumentai, laiškai ir laiškų bei dokumentų nuorašai. Ši medžiaga yra lotynų ir vokiečių kalbomis. Dokumentika saugoma Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Ispanijos archyvuose ir bibliotekų rankraščių skyriuose. Remtasi ir lyginamąja medžiaga – tai Romos ir Čekijos karaliaus Vaclovo IV, Romos karaliaus Zigmanto, Lenkijos karaliaus Jogailos dokumentika, Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kartu išduoti dokumentai, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio, Vokiečių ordino didžiųjų magistrų ir kitų pareigūnų, Vilniaus vyskupo dokumentai ir laiškai taip pat paleografinės didžiųjų ir mažųjų raidžių raidos lentelės ir aprašymai, paleografiniuose albumuose, sintetinio pobūdžio paleografiniuose veikaluose, raštinių darbui skirtuose tyrimuose esantys gotikinio kursyvo pavyzdžiai. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštinėje vartotas gotikinis kursyvas nagrinėjamas keliais aspektais: (1) raštinės mastu; (2) kaip sudėtinė universali vėlyvųjų viduramžių gotikinio kursyvo dalis; (3) raštininko rankos atžvilgiu. Atsižvelgiama į XIV–XV amžių gotikinio kursyvo raidos dėsningumus: ilgalaikiškumą, daugiasluoksniškumą ir universalumą. Visos temos aptariamos ilgalaikių procesų kontekste. [Iš leidinio]