Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė

Dvasios nelaisvėje
Bolševikai 1940 metais įvedė Lietuvon ne tik „maskolių pulkus" (to kitados ir siekė Petras I), bet bandė diegti ir savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis. Jie plūdo ne tiek erdvės užkariauti, kiek - žmonių sielų.

Miestelių gatvėse ir aikštėse iš garsiakalbių, mitinguose iš komunistuojančiųjų lūpų netaisyklinga lietuvių kalba sklido „naujoji evaneglija" - pasakėlė apie socialinę lygybę, mokslo pažangą, gamtos užkariavimą ir kitus atneštinės santvarkos stebuklus, kurių savotiško pamišimo apimti naujieji pamokslininkai net patys nesuprato. Anapus „soveršenno sekretno" skraistės buvo įkūnijami tokie šėtono sumanymai, kurių ir nūnai lietuvis bijo prisiminti kaip praėjusios nakties klaikaus košmaro.

Į Lietuvą, Osipo Mandelštamo žodžiais, atėjo „kavkazskij chitrec". Tas dvilypis padaras, kurio iškrypėliškos prigimties vaizdiniai persipins su nenugalimu polinkiu į sadizmą ir terorą. Psichologų nustatyta, kad minios vedliais neretai būna viduje silpni, pusiau pamišę, ant išprotėjimo ribos esantys žmonės, turį menininko ir lyderio polinkių. Antai ir degant Romai siaubingo reginio didingumas be galo žavėjo psichiškai nesveiką Neroną. Pasak legendos, šį gaisrą jis stebėjo iš bokšto, apsivilkęs aktoriaus kostiumu su lyra rankoje, apdainuodamas graudulinga gaida lltono žuvimą...

Jaunas Josifas Džiugašvilis mokėsi dvasinėje seminarijoje ir rašė eilėraščius. Tačiau labiausiai troško valdyti, nes mylėjo tik save. Demonizmo formulė yra tokia: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi". Net neturint tam teisės naudojama psichinė ir fizinė jėga. Tą demonišką Stalino galią ir emanavo ČK - šiurpiausioje XX a. valdžios struktūroje. O „Kavkazkij chitrec" sąmoningai didino žmonių kančias, platino siaubą ir silpnino valią, kad tautos būtų nukraujavusios ir kartu piktos, ieškotų viena kitoje ne meilės, o neapykantos, net artimas artimą įtarinėtų, persekiotų ir išdavinėtų. Šis velniškas sadizmas ir buvo perkeltas į tokias nusikalstamas struktūras, kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB, kurios, tarsi pasityčiojant, vadinosi valstybės saugumu, o jų slaptieji agentai gyveno ir veikė tarp mūsų, neretai kaip patys artimiausi žmonės. Taip buvo daroma tam, kad net šviesiausieji, švariausieji ir išmintingiausieji savo darbuose bei mintyse susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų. Tad gal Josifas Visarionovičius ir buvo iš Siono išminčių protokolų žinomas „mistinis principas"? Net iš šios būtybės atvaizdo, keistų primerktų akių, gerumą tik imituojančio pusiau besišypsančio veido sklido nežmoniškas atgrasumas ir mistinis siaubas. Anapus jo įsakymu nutiestų spygliuotų vielų gyvi žmonės tapdavo skeletais, virsdavo į ledą, buvo draskomi lagerio prižiūrėtojų šunų ar šaudomi enkavedistų, mirė iš bado ir šalčio, o šiapus jo vardu buvo skleidžiama „naujoji evangelija", atvaizdas nešiojamas gatvėse, mokyklose dabinamas rūtų šakelėmis. Vien pogrindžio atsišaukimuose gimnazistai, kaip kadaise krikščionys Neroną, vaizdavo jį plėšrūno kailiu.