"... kai berniukui sukanka penkeri metai, jam jau ateina laikas gyventi kartu su kariais, mokytis jų išminties, susipažinti su genties ir girios įstatymais. ...Iki tos dienos aš, motinos globojamas, gyvenau tėvų palapinėje. ... Ligi šios dienos ir dar daug mėnesių vėliau aš paprastai buvau vadinamas Učiu - Mažyliu. Šitaip vadindavo visus mažus berniukus. Mes, mažyliai, dar neturėjome vardų, kurie sunkiai įgyjami; dažnai tenka juos išsikovoti ne tik prakaitu, bet ir krauju. Kaip ir kiekvienas Utis, aš svajojau apie Nanancisos šventę ("Išvykimo" diena, mažųjų berniukų priėmimo į gamtos mokyklą šventė), kuriai pasibaigus, turėjau vykti į Jaunųjų Vilkų stovyklą, senųjų karių priežiūron. Ten drauge su genties berniukais aš mokysiuos sekti vilkų pėdas, siūti beržo tošį kanojai, spęsti žabangus ant ūdrų tako, iš lanko nutaikyti strėlę į žaibiškai skrendančią laukinę antį. Ten aš susipažinsiu su girios įstatymais ir kario pareigomis. Ten aš tapsiu suaugusiu..." Knygoje aprašoma XX a. Kanados indėnai.