Knygos autorius, vienas žymiausių psichoanalitinės istoriografijos atstovų, originaliai ir sykiu autentiškai atskleidžia pokario chaoso ištiktos ir kryžkelėje atsidūrusios Vokietijos pastangas atsispirti autokratinės praeities inercijai ir sukurti demokratinę visuomenę. Apžvelgdamas įstabų šio laikotarpio meno ir intelektualinio gyvenimo pakilimą, autorius pabrėžia menininko atsakomybę už visuomenės dvasinę sveikatą ir pražūtingas pasekmes, tykančias visuomenės ir jo paties, jei ši atsakomybė neįsisąmoninama: Weimaro demokratijos eksperimentas baigiasi nacizmo iškilimu.