Grinorių kultūros knygos: 1875 – 1904 m. išeivių leidyba

Tūkstančiai lietuvių, XIX a. pabaigoje išnešti pirmosios emigracijos bangos, pradėjo kurti išeiviškąją Lietuvą.

Viena svarbiausių šios Lietuvos ypatybių – daugelis jos gyventojų buvo beraščiai ir mažaraščiai.

Tačiau per tris dešimtmečius, nuo 1875-ųjų, kai išeivijoje pasirodė pirmoji lietuviška knyga, iki 1904-ųjų, buvo išleista keli šimtai knygų. Tad spaudos draudimo metais greta Rytų Prūsijos ir JAV tapo laisvos lietuviškos leidybos centru.

Trumpiau ar ilgiau ėjo kelios dešimtys laikraščių, dirbo dešimtys leidyklų ir leidėjų. Buvo leidžiamos išeivijoje ir Lietuvoje gyvenusių autorių knygos, verčiama lenkų, rusų, anglų ir kitų tautų literatūra. Išeivių kolonijose leidiniais prekiavo dešimtys prekybininkų, nelegaliais keliais išeivijos spauda atkeliaudavo ir į Lietuvą.

Kaip ir kodėl susiformavo lietuvių išeivių leidyba, kokios knygos buvo leidžiamos ir kaip jos sklido – apie tai ir dar daug ką pasakojama šioje Vilniaus universiteto profesoriaus Remigijaus Misiūno monografijoje.

Vilniaus universiteto profesoriaus R. Misiūno monografijoje analizuojami veiksniai, lėmę išeivių knygų leidybos ištakas ir plėtrą: Masinę lietuvių emigraciją įtakoję faktoriai; Išeivių bendruomenės augimas, jos sudėtis ir politiniai, visuomeniniai, kultūriniai bei ekonominiai procesai; Ryšiai su tautinio išsivadavimo judėjimu Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. pradžioje ir jų įtaka leidybos raidai.

Monografija, parengta remiantis gausiais rašytiniais šaltiniais, apibendrina senosios išeivijos leidybos situaciją, sudarydama galimybę gilintis ir nagrinėti atskirus jos epizodus. Joje pateikta susisteminta medžiaga pasitarnaus tolesnių senosios išeivijos leidybos etapu tyrimams. Monografija skirta ne tik knygos istorijos tyrinėtojams, bet mokslininkams, tyrinėjantiems lietuvių išeivijos istoriją bei lietuvių literatūros ir kultūros istorikams - visiems, kam įdomi moderniosios lietuvių tautos formavimosi XIX a. pab. – XX a. pradžioje istorija.