Monografijos tikslas – pristatyti iki šiol išsamiau netyrinėtą, bet labai svarbų Lietuvos kultūros permainų procesą, prasidėjusį XIX amžiaus viduryje. Tuomet literatūroje, mene, moksle, ypač – istorijos moksle išryškėjo tendencijos, ženklinusios naujos epochos pradžią. Gilesnė to meto šaltinių analizė rodo, kad būtent tuomet galutinai išryškėjo šio krašto intelektualų – rašytojų ir istorikų, tuomet paprastai vadintų vienu – literatų vardu, polemika ir netgi tikra kova, kuri įgavo ne tik ideologinę, bet ir tam tikrą metodologinę išraišką. Autorė siekė parodyti Balinskio darbų, visų pirma – jo publicistikos reikšmę to meto Lietuvos intelektiniam gyvenimui, siauresne prasme – istorikų bendrijai.