Į laisvę (1998 RUDUO) Nr. 128 (165)

Žurnalą įkūrė čia gyvenantys buvę Lietuvos rezistencinės organizacijos „Lietuvių frontas“ aktyvistai, po Antrojo pasaulinio karo atsidūrę Vakaruose ir sukūrę savo organizaciją, kurią pavadino „Lietuvių fronto bičiuliai“. Aktyviai plėtojant veiklą organizacijai iškilo būtinybė turėti savo leidinį, todėl ir buvo nutarta kurti bei leisti žurnalą. Buvo siūloma leidinį vadinti „Mažasis židinys“, „Lietuvių frontas“, galiausiai apsispręsta leidinį pavadinti „Į laisvę“, nes frontininkai 1941–1942 m. jau leido laikraštį „Į laisvę“, vėliau, 1943–1944 m. vokiečių okupacijos metais Lietuvoje ir 1948 m. Vokietijoje – žurnalą.

Pirmasis 64 psl. žurnalo numeris išėjo 1953 m. gruodžio mėnesį, tiražas buvo 1500 egzempliorių. Žurnalo redaktorius buvo Juozas Brazaitis, redkolegijos nariai – Juozas Kazickas, Antanas Musteikis, Leonardas Žitkevičius, administratorius – Vytautas Maželis. Žurnalo pavadinimo ir viršelio vinjetę parengė dailininkas Telesforas Valius; vinjetė, kaip ir žurnalo struktūra, liko ne daug pakitusi iki šių dienų. Simboliška, kad pirmo straipsnio autorius buvo žurnalistas, rezistentas, žuvęs kovoje dėl Lietuvos laisvės partizanas Julijonas Būtėnas.[1]

Iš pradžių ėjo Brukline, 1959–1963 m. – Čikagoje, 1904 m. – Bostone, nuo 1965 m. – vėl Brukline, nuo 1967 m. – Los Andžele, nuo 1980 m. – Čikagoje. Nuo 1990 m. leidėjas – Lietuviškų studijų centras. Tiražas 1985 m. – 1000 egz., 2006 m. – 1300 egz. [2]

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žurnalo redkolegiją papildė nariai iš Lietuvos – Valdemaras Katkus ir Vidmantas Valiušaitis. „Į laisvę“ buvo imta spausdinti ne tik JAV, bet ir Lietuvoje. Spausdinimu Lietuvoje rūpinosi „Į laisvę“ fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialas, platinimu žurnalo administratorius Ignas Misiūnas. Nuo 1953 m. iki 2000 m. buvo išleista 130 žurnalo numerių.