Į purpurinį dangų su šluotražiu!

Autorė originaliai perpina autobiografinius elementus su etnografija, - akcentuodama žmonių tarpusavio santykius, bendravimo tradicijas, remiasi senolių išmintimi, asmenine patirtimi, drąsiai reiškia savo nuomonę. Skaitant knygą galima susidaryti nuomonę, kad autorei etnokultūra - ne vien senų laikų kultūra - ji kinta ir ją fiksuoti reikia visą laiką, o vertybe ji tampa galbūt tada, kai jos nebelieka. Autorės minčių klausytojas - jos gyvenimo autoritetas senelis Pranas. Kreipdamasi į jį: "Mano Angele Sarge, seneli Pranai", autorė tarsi nori būti išklausyta, - nes tik jam "saugiai" gali atskleisti ir patikėti ilgai saugotas paslaptis, samprotavimus, nuoskaudas. Nes tik jis suprastų, nesijuoktų ir atleistų.
Autorės rašymo stilius originalus, nes nežinai, kokia laiko dimensijos žinia ir charakteriu jį nustebins. Kas bus toliau? Šitas klausimas ir turinio pabaigos neprognozavimas neleidžia atsitraukti nuo knygos. Kaip ir vaizdingi pasakojimai, šmaikšti ironija, negirdėti naujadarai.